2013 m. liepos 13 d., šeštadienis

Barackos gombóc - kukuliai su abrikosų "širdele"


Abrikosai man - vieni gardžiausių vaisių; nesunkiai įsivaizduoju, kodėl jie nuo seniausių laikų buvo laikomi afrodiziakais. Bet abrikosų sezonas neilgas - regis, tik pasirodė lentynose, o už savaitės kitos jau vėl  nebėra. Taigi, kaip sakoma, nepražiopsokite akimirkos!

Geros kokybės abrikosai man gardžiausi patys vieni. O ką daryti, jeigu parsinešus namo paaiškėja, kad jie ne tokie nuostabūs, kaip atrodė parduotuvės lentynoje - truputį per kieti, truputį per rūgštūs? Mano manymu, geriausia iš jų daryti kukulius su abrikosų "širdele", kuriems netgi ne patys pačiausi abrikosai visiškai tinkami.

 
Abrikosų soduose skendintis Wachau slėnis Ženutinėje Austrijoje - ypatingo grožio kraštovaizdis,  įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Nuotraukoje - abrikosų derliaus nuėmimas Wachau. Vaisiai tradiciškai dedami į specialų pintą krepšį, kurio forma užtikrina, jog abrikosų svoris pasiskirstys tolygiai ir jie nebus per daug suspausti. Foto iš čia.

Anot maisto istorikų, kukuliai su abrikosų įdaru buvo sugalvoti Bohemijoje (dabartinė Čekija) ir ypač išpopuliarėjo XIX amžiuje Austrijos-Vengrijos imperijos laikais. Mat moterys iš Bohemijos, norėdamos geriau užsidirbti, dažnai vykdavo į ištaiga garsėjančią Vieną, kur jas, geras šeimininkes, pasiturintys austrai noriai priimdavo dirbti virėjomis. Taip Bohemijos patiekalai pasklido po visą imperiją ir, atlaikę įvairias modifikacijas, pasiekė mūsų dienas. Dabar kukulius su abrikosų įdaru savo nacionaliniais patiekalais laiko keletas šalių, kaip nesunku atspėti, kadaise patekusių į Austrijos-Vengrijos imperijos sudėtį. Čekai kukulius su abrikosų įdaru vadina meruňkové knedlíky, austrai - Marillenknödel, vengrai - barackos gombóc ir t.t. Kiekvienoje šalyje kukuliai gaminami ir patiekiami truputį kitaip: pavyzdžiui, čekai kukulių dažnai neapvolioja džiūvėsėliuose, o austrai ir vengrai - būtinai. Skirtinguose regionuose gali būti gaminama skirtinga kukulių tešla (mielinė, varškinė arba bulvinė), prie jų patiekiami skirtingi padažai ir pan.


Prisipažinsiu, kad gamindama šio regiono kukulius su vaisių įdarais paprastai renkuosi varškės tešlą. Tačiau šįkart rėmiausi Vengrijoje populiariausiu receptu, kurį radau knygoje Culinaria Hungary (2011). Pagal jį tešla kukuliams minkoma su virtomis bulvėmis. Kadangi bulvinė tešla su saldžiais priedais mums patinka (priminsiu airišką bulvinę duonelę su obuolių įdaru ir bavariškus bulvinius makaronus), tai labai gardžiai valgėme ir šiuos kukulius su abrikosais. Minkšti, ne per daug saldūs, be galo kvapnūs šie kukuliai gali būti patiekiami ir kaip lengvas pagrindinis patiekalas (panašiai kaip varškės apkepas), ir kaip neįprastas karštas desertas, ypač vaikams.

Nuotrauka Kristinos

Barackos gombóc - kukuliai su abrikosų"širdele"

Ingredientai: (išeina maždaug 15 kukulių)

Tešlai:
500 g bulvių (geriau seno derliaus)
180 g miltų
1 v.š. sviesto
1 a.š. druskos
Įdarui:
 ~250 g mažų abrikosų (maždaug 15)
Cukraus ir cinamono (pagal skonį)
Trupiniams:
50 g džiūvėsėlių
25 g sviesto
Patiekiant:
Cukraus pudros
Cinamono

  1. Bulves gerai nuplauti, išvirti su lupenomis ir kai truputį pravės, nulupti. Sudėti sviestą, pasūdyti ir gerai sugrūsti. Tuomet suberti miltus ir gerai išminkyti, kol tešla taps vientisa. Tešla neturi lipti prie rankų - jeigu jis skystoka, vadinasi, reikia daugiau miltų. 
  2. Abrikosus nuplauti, nusausinti, prapjauti vieną šoną, atverti kaip kriauklę ir išimti kauliuką. Jeigu abrikosai labai saldūs, užtenka į vaisiaus vidų įberti mažą žiupsnelį cinamono, jeigu vaisiai kietoki ir rūgštokį, vietoj kauliuko galima įberti dar ir cukraus (labai tinka įdėti gabalinio cukraus kvadratėlį). Jeigu abrikosai labai dideli, galima juos padalinti pusiau ir į vieną kukulį dėti tik  pusę vaisiaus.
  3. Tešlą padalinti į tiek dalių, kiek turite abrikosų. Iš kiekvieno tešlos gabaliuko suformuoti rutuliuką, jį suploti, į vidurį dėti cinamonu ir cukrumi pagardintą abrikosą ir kruopščiai užspausti tešlos kraštelius. Tuomet pavolioti tarp delnų, kad išeitų gražus kukulis. Taip pagaminti visus kukulius.
  4. Pasiruošti džiūvėsėlius: didelėje keptuvėje ištirpinti sviestą, suberti džiūvėsėlius ir juos pamaišant kepinti, kol taps gražios auksinės spalvos. Keptuvę nukaisti, bet džiūvėsėlius joje palikti.
  5. Užvirinti prikaistuvį su lengvai pasūdytu vandeniu, sudėti kukulius (jei puodas nedidelis, geriau virti ne visus iš karto, o porcijomis) ir virti, kol jie iškils į paviršių; iškilusius pavirti dar 4-5 min.
  6. Išvirusius kukulius išgriebti kiaurasamčiu, gerai nuvarvinti vandenį ir dėti ant pakepintų džiūvėsėlių. Kai visus išgriebsite, keptuvę reikėtų uždengti ir palikti 3-4 minutėms, kad kukuliai sutvirtėtų. Tuomet juos apvolioti džiūvėsėliuose ir dėti į serviravimo lėkštes.
  7. Patiekiant dosniai pabarstyti cukraus pudra ir pagal skonį cinamonu. Patiekti karštus, nes vėsdami kukuliai kietėja. Jeigu norite, prie kukulių galite pasiūlyti tirpinto sviesto, uogienės, džemo, desertinio padažo (pavyzdžiui, vanilinio) ir pan.
Recepto šaltinis: Aniko Gergely, Culinaria Hungary, Potsdam (Germany): h.f.ullman, 2011, p. 111.

2 komentarai:

  1. Atrodo fantastiškai! Mano akis už tokio recepto iš kažkokios senos knygos buvo užkliuvus, bet kažkodėl kukulių gaminimas visada atrodydavo super sudėtingas darbas :D

    AtsakytiPanaikinti
  2. Martyna, ačiū! Žinau tą jausmą, kai atrodo, jog visokie pyragėliai su įdarais, virtinukai ir pan. pareikalaus begalės laiko. Iš tikrųjų tai nėra tiesa. Šiuos kukulius aš pagaminau maždaug per valandą, ir ilgiausia ko gero užtruko išvirti bulves. Antraip sakant, tiek pat laiko reikėtų ir, pavyzdžiui, išvirti sriubą ar paruošti kokius kotletus. Užtai efektas visai kitoks:)

    AtsakytiPanaikinti