Puslapiai

2016 m. gruodžio 12 d., pirmadienis

Torunės meduoliai ir DOVANĖLĖ skaitytojams



Kartą Dalia, pas mane viešėjusi draugė, nuo stalo paėmė knygą ir, porą minučių ją pasklaidžiusi, atkreipė dėmesį į originalų palyginimą. Tas leidinys - Anelės Butkuvienės studija Garsios Lietuvos moterys (2008); viename knygos skyriuje aprašytas stulbinantis kunigaikštienės Teklės Valentinovičiūtės Zubovienės ir šešių jos seserų grožis. Šis faktas amžininkams kėlė nuostabą, mat merginų motina, ponia Valentinovičienė, dailumu nepasižymėjo - vien jau todėl, kad jos veidas esą buvęs "tamsus it Torūnės sausainis" (p. 99; knygoje miesto pavadinimas rašomas būtent taip). Turėjau sutikti, jog palyginimas iš tiesų nekasdieniškas ir vaizdingas, ir vis dėlto, greičiausia jis iš lenkų kalbos išverstas netiksliai. Mat Torunė nuo viduramžių garsėja visai ne sausainiais, o meduoliais - žmogus, nors kartą apsilankęs šiame mieste, niekuomet nepamirš meduolių kvapo, pasklidusio po visas senamiesčio gatveles. Taigi, ponios Valentinovičienės gymis ko gero anuomet lygintas su tamsiu Torunės meduoliu. 

Nuotrauka Kristinos

Aš pati Torunėje pirmą kartą apsilankiau daugiau negu prieš dešimtmetį, kai čia gyveno ir Mikalojaus Koperniko universitete disertaciją rašė mano draugė Regina. Buvo ankstyvas ir labai šiltas ruduo, o miestas, atsipūtęs nuo turistų srauto ir prisipildęs po atostogų sugrįžusių studentų, atrodė labai jaunas. Ta jaunystė neįtikėtinu būdu kontrastavo ir derėjo su senoviniais pastatais ir akmeniniu gatvės grindiniu. Vaikštinėjant vakarėjančiame mieste atrodė, kad, įžengus į pirmą pasitaikiusią kavinukę, iš kurios sklinda šviesa ir muzika, pamatysi būrį besilinksminančių jaunuolių, kalbančių senovine tarme ir dėvinčių skrybėles, papuoštas plunksnomis bei voverių kailiukais. Žinoma, tai buvo tik spalvinga iliuzija, o štai meduoliai - visai kitas reikalas. Jie buvo tikri, labai kvapnūs, gardūs ir lengvučiai. Jų galėjau įsigyti kone ant kiekvieno kampo, specializuotose meduolių parduotuvėlėse - Regina papasakojo, kad Torunėje galima atsigerti netgi meduolių kvapo ir skonio kavos. Taip, šis miestas be galo didžiuojasi savo kulinariniu paveldu, ir, panašu, kaip ir kadaise neblogai iš to uždirba. Torunės meduolių kepyklos ir parduotuvės, net du meduolių muziejai, meduoliams skirtos kepinių knygos, suvenyrai - daugybė atributų byloja, jog tai meduolių miestas. 

Net jeigu neužsuksite į meduolių parduotuvėles ir nepakelsite akių į viršų, Torunėje vis tiek susidursite su meduoliais akis į akį: 2001 m. miesto senamiestyje buvo atidaryta Meduolinė žvaigždžių alėja (lenk. Pernikowa Aleja Gwiazd), kurioje Lenkijai nusipelnę žmonės gauna bronzinį "meduolį" su savo vardu. Nuotrauka Ado

Patys tradiciškiausi, garsiausi Torunės meduoliai vadinami Katerinos meduoliais, arba tiesiog Katerinomis (lenk. Katarzynki); jų skiriamasis bruožas - neįprasta debesėlio forma. Tiesa, yra ir kitų garsių Torunės meduolių rūšių (pavyzdžiui, širdelės formos meduoliai Scherzo, XIX amžiuje sukurti Frederiko Šopeno garbei), bet jie kur kas jaunesni ir modernesni. Tuo tarpu apie Katerinas, šio miesto vizitinę kortelę, Torunės gyventojai yra sukūrę ne vieną legendą. Bene žinomiausia tvirtina, jog jų autorius - garsaus ir turtingo kepėjo Bartolomėjo pagalbininkas Bogomilas. Esą jaunuolis buvo iki ausų įsimylėjęs gražuolę šeimininko dukterį Kateriną, ir mergina atsakė jam tuo pačiu. Deja, Bogomilas nebuvo pasiurintis žmogus, tad nedrįso nė tikėtis, kad Bartolomėjus išleis už jo savo dukterį. Bet štai kartą, sėdėdamas ant upės kranto ir mąstydamas apie savo nelaimingą meilę, Bogomilas pamatė į vandenį įkritusią ir beviltiškai besikapanojančią bitę. Geraširdis vaikinas ją išgelbėjo, o tuomet bitė prabilo žmogaus balsu, prisipažino esanti bičių karalienė ir pažadėjo išpildyti jo slapčiausią svajonę - Bogomilui tereikią kitą kartą, kai maišys tešlą sausainiams, įdėti į ją šiek tek prieskonių ir medaus. Netrukus pasklido žinia, jog į Torunę atvyksta karalius. Bartolomėjui buvo patikėta pavaišinti garbingą svečią savo garsiaisiais kepiniais. Tačiau Bogomilas, atsiminęs bičių karalienės pamokymus, šįkart užmaišė kitokią tešlą ir iš jos nulipdė dvi besiliečiančias širdis, centre sujungtas dviem vestuviniais žiedais. Kepant širdys ir žiedai susiliejo, ir Bogomilas iškepė keisto debesies formos, medumi ir prieskoniais kvepiančius sausainius. Pamatęs, kas nutiko, šeimininkas įsiuto, bet kepti naujų sausainių nebebuvo kada. Tačiau karalius, pavaišintas Bogomilo kepiniais, buvo maloniai nustebintas puikaus jų skonio ir panoro pamatyti šių kūrinių autorių. Išgyręs jaunuolį ir sužinojęs liūdną Bogomilo ir Katerinos meilės istoriją, karalius čia pat paskelbė jų sužadėtuves - Bartolomėjui neliko nieko kito, tik paklusti valdovo valiai. Na, o puikieji meduoliai nuo to laiko buvo pradėti vadinti Katerinomis - ir taip tebėra vadinami iki šių dienų. 

Nuotrauka Kristinos

Pirmasis žinomas Katerinų receptas išspausdintas 1725 m. medicinos traktate Compendium medicum auctum, to jest krótkie zebranie i opisanie chorób. Bet šie meduoliai, akivaizdu, tuomet Torunėje jau nebebuvo naujovė, ir pradėti kepti jie kur kas anksčiau. Žinoma, kad per keletą šimtmečių atsirado daugybė meduolių recepto variacijų. Visiems jiems bendra tradicinė banguoto kvadrato forma ir tai, jog meduoliai yra storoki, minkšti, purūs, visai kitokie negu, pavyzdžiui, ploni ir traškūs imbieriniai sausainiai. Tam, kad meduolių tekstūra būtų teisinga, ypač svarbu naudoti tinkamą tešlos kildinimo medžiagą (beje, tą patį galima pasakyti ir apie daugelį kitų rūšių meduolių). Deja, Lietuvos parduotuvėse dažniausia būna tik 3 rūšių tešlos kėlikliai: mielės, soda ir kepimo milteliai. Tuo trapu meduolių tešlai nuo seno naudojamas arba potašas (kalcio karbonatas), arba amonio karbonatas. Savo akimis įsitikinau, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje abiejų rūšių mums neįprastų kėliklių galima rasti bet kurioje parduotuvėje šalia kepimo miltelių. Kuo jie ypatingi? Neišsamus, bet paprasčiausia paaiškinimas yra toks: soda ir kepimo milteliai veiksmingiausia būna ką tik įmaišyti į tešlą, kuo ilgiau tešla stovi, tuo prasčiau šie kėlikliai ją iškelia. Potašas ir amonio karbonatas atvirkščiai, veiksmingesni tampa tešlai bręstant, todėl naudojant juos, netgi sunki brandinta meduolių tešla tampa puri, išakija, o į orkaitę sudėti meduoliai gražiai pakyla. Tai sena, Vakarų ir Šiaurės Europoje išsaugota technologija, tačiau turint po ranka tik sodos ir/ar kepimo miltelių, meduolių tešlos verčiau ilgesnį laiką nebrandinti, ypač jeigu norite, kad jie būtų storesni ir puresni. 

Aš meduolius kildininau su Vokietijoje įsigytu amonio karbonatu. 

Kodėl potašas ir amonio karbonatas neįvežami į Lietuvą, galime tik spėlioti, bet, tikėkimės, neužilgo jie pasieks ir mūsų prekybos centrus. O kol kas, deja, lieka kliautis internetinėmis parduotuvėmis arba iš anksto, vasaros kelionių metu pasirūpinti kalėdiniais kepiniais ir parsivežti reikalingų ingredientų iš svetur - Vokietijos, Skandinavijos šalių ir pan. Be to, internete ir knygose galima rasti įvairių Torunės meduolių receptų, įskaitant tokių, kurie reikalauja šiuolaikinių ingredeintų ir tokių kėliklių kaip soda ar kepimo milteliai - kepiniai gal ir nebus visai tradiciški, bet stalą papuoš ir gomurį pamalonins.

Antras svarbus dalykas, kalbant apie Torunės meduolius - tai jų puošyba. Torunės meduoliai gali būti patiekiami valgomi tokie, kokie būna ką tik iškepti, tačiau dažniausia jie vis dėlto dekoruojami, ypač prieš didžiąsias žiemos šventes. Puošybai dažnai naudojamas ne tiktai saldžiarūgštis baltas glaistas, o ir šokoladas, kurį, savo ruožtu, galima papildyti kokiais nors pagražinimais pagal jūsų skonį. Pavyzdžiui, aš šįkart naudojau šokoladinius pabarstukus, cukruotas aplesino žieveles ir pakepintas migdolo riekeles. Tai, žinoma, nebūtina, bet taip papuoštos Katerinos atrodo kur kas šventiškiau, ar ne? 

Nuotrauka Kristinos

Tačiau net jeigu išsirinksite jums tinkantį ir patinkantį Torunės meduolių receptą, net jei pasiryšite paskirti kokį vakarą jų papuošimui, labai gali būti, jog nebus lengva surasti sausainių formelę, kuria išspaustumėte tradicines Katerinas. Vėlgi - galima naudoti bet kokią kitą formelę, kurią mėgstate ir turite po ranka, bet tuomet Torunės meduoliai neteks didelės dalies savitumo. Kadangi aš esu tradicijų gerbėja, tai šią vasarą, keliaudama po Lenkiją, buvau pasiryžusi būtinai įsigyti Torunės meduoliams skirtas formeles. Paskaitinėjus internete paaiškėjo, kad tą padaryti ne taip jau paprasta: netgi lenkų šeimininkės skundėsi, jog Katerinų formelių galima rasti tiktai pačioje Torunėje, ir toli gražu ne kiekvienoje parduotuvėje. Formelių ieškojusios ir galų gale jas įsigijusios moterys rekomendavo Torunės senamiestyje įsikūrusią suvenyrų parduotuvėlę Emporium (ul. Piekary 28). Kol vyrai ir sūnūs apžiūrinėjo planetariumą, mes su Rūta kaip tik ten ir patraukėme. Parduotuvėlė buvo šoninėje gatvelėje, pirkėjų nesimatė - aiškiai žmonės vidurvasarį menkai domėjosi kalėdiniais kepiniais. Tačiau mus labai maloniai pasitiko parduotuvės savininkas ponas Dariusz Lipiński - jis pasiteiravo, kaip mums patinka miestas, iš kur čia atvykome, aprodė visas meduolių formeles, išsirinktus daiktus dailiai supakavo ir palinkėjo didelės sėmės kepant Katerinas. Drauge su formelėmis parduotuvėje Emporium nusprendžiau įsigyti ir miniatiūrinę knygelę, kurioje trumpai išdėstyta Torunės meduolių istorija ir pateiktas visas pluoštas receptų - pradedant seniausiuoju, datuojamu 1725 m., baigiant labai moderniu, reikalaujančiu kreminio sūrelio ir tarkuotų morkų. Pasiteiravau pardavėjo, ar nors vienas iš tų receptų naudojamas jo šeimoje? Jis sąžiningai atsakė, jog ne, tačiau nurodė, jog jo šeimos draugai kepa meduolius pagal močiutės Władzia'ios receptą (Grandma Władzia's Gingerbread, s. 26-27) ir tie meduoliai esą pavyksta kuo puikiausia. Esu dėkinga ponui Dariusz'ui už rekomendaziją - prieš gerą savaitę iškepiau Torunės meduolių kaip tik pagal šį receptą. Jie išėjo tikrai prašmatnūs, ir, nors dar turi laiko bręsti iki Kalėdų, jau dabar yra minkšti ir kvapnūs. Kad šeima jų nesuragautų anksčiau negu dera, teko dėžutes su kepiniais užkelti ant aukščiausios spintelės :) 

Jums skirta dovanėlė - tradicinės meduolių formelės, receptų knygelė ir - jeigu pageidausite - mano kepti Torunės meduoliai. Nuotrauka Kristinos

O dabar, galų gale, keli žodžiai apie DOVANĖLĘ. Taigi, kadangi aš apie savo skaitytojus galvoju net per atostogas, dvi skirtingo dydžio Katerinų formeles ir receptų knygelę įgijau būtent jums, mat pamaniau, jog prieš Kalėdas galite nebespėti į Emporium (nors prie progos būtinai ten apsilankykite). Net jeigu neturite meduoliams skirtų kildinimo medžiagų, knygelėje rasite pakankamai receptų, kurie jų nereikalaus - galėsite naudoti sodą ar kepimo miltelius. Yra receptų, į kurių sudėtį įeina nedidelis riebalų kiekis, o tai reiškia, kad meduoliai suminkštės vos per kelias dienas. Antra vertus, jeigu norėsite viską daryti tradiciškai ir "pagal visas taisykles", Katerinų galėsite prisikepti kitais metais, o aš šiais metais galiu drauge su formelėmis ir knygele atsiųsti jums dėžutę savo keptų meduolių. Bet čia - tik jums pageidaujant, jeigu pasitikite mano kepimo sugebėjimais ir jeigu nebijote, kad meduoliams pakenks kelionė paštu.

Ką reikėtų padaryti, norint gauti formeles, receptų knygelę ir, pagal pageidavimą, dėžutę naminių Torunės meduolių? Po šiuo įrašu palikite komentarą ir papasakokite, koks Kūčių ar Kalėdų patiekalas jums ir jūsų šeimai pats ypatingiausias ir tradiciškiausias. Gal jūs turite seną, iš senelės ar prosenelės paveldėtą patiekalą, tokį, kurio nesate ragavę niekur kitur? Gal jūsų miestelyje ar kaime gaminamas koks nors autentiškias regioninis valgis? Gal jūsų šeima viską gamina "kaip visi", bet turi kokią ypatingą vieno ar kito patiekalo ruošimo paslaptį? Man būtų smalsu išgirsti jūsų istorijas ir, jeigu tai ne paslaptis, sulaukti receptų ar bent jau trumpų gaminimo instrukcijų - nesvarbu, ar tai būtų kepinys, ar silkės uždaras, ar, tarkime, gira. Man būtų be galo smagu pagaminti ir ant savo šventinio stalo padėti patiekalą, kurio receptą gavau iš savo skaitytojų. Būtent tas patiekalas, kurį man labiausia norėsis pagaminti, ir taps šio mažyčio konkurso laimėtoju. Rašykite man iki trečiadienio vakaro, o aš ketvirtadienio rytą paskelbsiu dovanėlės savininę ar savininką. Sėkmės! 

Nuotrauka Kristinos

Prie šio recepto nurodoma, kad jis priklauso pono Piotr'o Cukras šeimai iš Bydgoščiaus (lenk. Bydgoszcz), netoli Torunės esančio miesto; tokius meduolius nuo seno kepdavo jo močiutė Władzia. Galiu patvirtinti - tikrai puikūs meduoliai! 


Toruńskie pierniki - Torunės meduoliai

Ingredientai: (išeis labai didelis dubuo meduolių) 

150 g sviesto
~100 ml deginto cukraus karamelės*
400 g cukraus
400 g medaus
2 kiaušiniai
1 kg kvietinių miltų
~ 1 v.š. meduoliams skirtų prieskonių (aš grūstuvėje sugrūdau kvapiuosius pipirus, kaledros sėklas, gvazdikėlius, kardamoną, cnamoną, muskato riešutą, džiovintą imbierą)
2 v.š. kakavos (kuo tamsesnė, tuo geriau)
2 a.š. amonio karbonato arba kepimo miltelių
  1. Į didelį dubenį sudėkite sviestą, degintą ir paprastą cukrų ir medų. Pamaišydami kaitinkite ant mažos ugnies, kol sviestas ištirps, medus suminkštės ir visus produktus bus galima sumaišyti į vienalytę masę. Dubenį nukaiskite ir į masę įplakite kiaušinius. 
  2. Kitame dubenyje sumaišykite miltus, meduolių prieskonius, kakavą ir amonio karbonatą arba kepimo miltelius. Šį mišinį suberkite į skystus ingredientus ir gerai išmaišykite - iš pradžių šaukštu, paskui rankomis. Jeigu tešla ypač skysta, galite papildomai įberti truputį miltų, bet nepersistenkite: iš pradžių tešla ir turi būti lipni, tik pastovėjusi ji išbrinksta ir sutvirtėja. Kai meduolių masė bus gerai išmaišyta ir išminkyta, suformuokite iš jos minkštą rutulį, įvyniokite jį į maistinę plėvelę ir dėkite į šaldytuvą ar kitą vėsią vietą (anksčiau tešla būdavo išnešama į kamaraitę). Jeigu naudojate amonio karbonatą, brandinkite tešlą 2 dienas arba ilgiau; jeigu naudosite kepimo miltelius, geriau brandinti trumpiau, kelias valandas. Per tą laiką tešla turėtų išbrinkti ir sutvirtėti. Prieš kepdami meduolius, ją perminkykite.
  3. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC, didelę kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi. Ant miltais pabarstyto stalo ar specialios lentos dėkite gabalą tešlos ir, jeigu reikia, pabarstydami miltais, iškočiokite ją maždaug į 7 mm storio lakštą - šie meduoliai neturėtų būti labai ploni. Formelėmis išspauskite meduolius - tradiciškai jie turėtų būti Katerinos arba širdelės formos. Meduolius dėkite į skardą, palikdami tarp jų ne visai mažus tarpus (meduoliai pūsis) ir kepkite maždaug 12-15 min., kol meduoliai gražiai iškils ir sutvirtės. 
  4. Išimtus meduolius palikite ant kepimo popieriaus, kad pravėstų, tik tuomet sudėkite juos į dubenį. Jeigu nuo kepimo popieriaus mėginsite nuimti labai karštus, ką tik iškeptus meduolius, jie gali subyrėti. Be to, atrodys, jog kepiniai prilipę prie popieriaus, bet vėsdami kepiniai nuo jo atšoks. Tuo tarpu į skardą įtieskite kitą kepimo popieriaus lakštą, dėkite kitą partiją meduolių ir t.t. Taip iškepkite visus meduolius. 
  5. Kai meduoliai visiškai atvės, papuoškite juos pagal savo skonį. 
  6. Kaip ir visi meduoliai, šie kepiniai būna skaniausi bent kelias dienas (o dar geriau - kelias savaites) pabrandinti sandarioje dėžutėje.
* Deginto cukraus karamelę pagaminkite iš anksto. Prikaistuvyje arba arbatinuke užvirinkite maždaug puoduką vandens. Tuomet 5-6 a.š. cukraus plonu sluoksnius suberkite į nedidelę keptuvę ir ant vidutinės ugnies kaitinkite nemaišydami, kol cukrus karamelizuosis - paruduos, bet dar nespės pajuoduoti ir sudegti. Sumažinkite ugnį, o ant parudusio cukraus supilkite apie 100-150 ml verdančio arba labai karšto vandens - nenaudokite šalto, nes karamelė gali imti spragsėti ir jus apiplikyti. Kaitinkite, kol karamelė ištirps ir gausite vientisą tamsios spalvos sirupą. Nukaitę keptuvę, sirupą šiek tiek pravėsinkite ir sudėkite į meduolių tešlą.

Nuotrauka Kristinos

Kaip papuošti Torunės meduolius. Kiek šeimininkių, tiek yra ir būdų meduoliams papuošti. Čia aš aprašysiu savo būdą, kurį naudojau, puošdama meduolius šokoladu. Taigi, pirmiausia reikės nedidelio puodo, į kurį galima įstatyti metalinį (tik ne stiklinį, kuris blogai laikys karštį) dubenį taip, kad susidarę vandens garai neišeitų pro puodo kraštus. Į puodą pilu truputį vandens, įstatu į jį dubenį, ir šią konstrukciją kaitinu ant nedidelės ugnies.

Į dubenį, esantį virš karšo vandens, sudedu gabaliukais sulaužytą šokoladą (tiks net pats paprasčiausias, konditerinis) ir truputį kokoso aliejaus. Pastarasis suteikia šokoladui minkštumo, glotnumo ir blizgumo, todėl puošti meduolius būna daug lengviau. Labai svarbu kokosų aliejaus į šokoladą neįdėti per daug, antraip nuglaistyti meduoliai visai nenorės stingti - į maždaug į 200 g šokolado aš dėjau apie ⅓ a.š. kokosų aliejaus. Kai šokoladas ir kokosų aliejus ištirpsta, viską gerai išmaišau ir nukaičiu, bet dubens nuo puodo su karštu vandeniu nenukeliu. Visą konstrukciją statau ant stalo, po vieną įmerkiu meduolius į karštą šokoladą taip, kad pasidengtų viena sausainio pusė. Meduolį pakreipiu, kad nutekėtų šokolado perteklius ir dedu nuglaistytą kepinį ant grotelių arba kepimo popieriaus. Kadangi dubuo su šokoladu mirksta karštame vandenyje, šokoladas ilgai lieka karštas ir skystas, todėl galima per daug neskubant nuglaistyti didelį kalną meduolių. Jeigu norite, nuglaistytus meduolius galite papildomai papuošti pabarstukais, riešutais, cukruotomis citrusinių vaisių žievelėmis, perliniu cukrumi ar kitokiais gražiais, kvapniais ir gardžiais dalykais. Kai šokoladas sustings ir sutvirtės, meduolius reikėtų atsargiai sudėti į sandarias dėžute ir palikti bręsti.

Nuotrauka Kristinos


Recepto šaltinis:
Gingerbrwead: Recipes, History, Legend, Tidbits. Ed. Dariusz Lipiński, Dorota Swobodzińska, Torun: Emporium, Piernikowa Chatka, 2015, s. 26-27.

14 komentarų:

  1. Mano pats kalėdiškiausias atsiminimas yra mamos Riešutėlių tortas. Tai tokios mini traškios spurgytės sulipintos medaus glajumi į tortą ir gardinta kepintais lazdyno riešutais. Kepamas labai panašiai kaio Beatos kalėdiniame žurnale itališkas ar kažkoks tų kraštų Kalėdinis vainikas. Tik pas mus nieks nelipdydavo žiedo, nes gaunasi ir taip nemažas tortas, o dėdavo į tortinę sustingti tiesiog.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Justy, ačiū, kad parašėte! Ir sveikinimai Jums - mano šeima (smaližių smaližiai :) nubalsavo už Jūsų pasiūlytą pyragą, tad per šventes kepsime būtent jį, o Jūs parašykite man adresu susaukstuaplinkpasauli@gmail.com - susitarsime, kaip išsiųsti ar perduoti Jums kalėdinę dovanėlę nuo manęs :)

      Panaikinti
    2. O geras ačiū! Galiu mamos išklausinėti receptą ar darysite pagal Beatą?😊

      Panaikinti
    3. Justy, man būtų be galo malonu gauti Jūsų mamos receptą! Labai vertinu autentiškus lietuviškus dalykus, o Beatos variantas, šiaip ar taip, susijęs su kita šalimi. Mūsų šeimoje "Riešutėlio" pyrago mama nekepdavo, todėl ieškojau informacijos internete. Radau su spurgytėmis ir riešutais - bet su kondensuoto pieno arba deginto cukraus glajumi, o ten, kur glajus su medumi, į pyrago sudėtį neįeina riešutai :( Žodžiu, būtent tokio recepto, kurį Jūs aprašėte, aš neturiu, bet labai norėčiau turėti!

      Panaikinti
  2. Mūsų šeimoje ne(be)švenčiamos Kalėdos. Neprisimenu, kad vaikystėje būtumėm kažkaip šventę Kalėdas, bet labai gerai atmenu, kaip rinkdavomės pas močiutę Kūčių vakarienės. Deja, bėgant metams vis mažiau ir mažiau mūsų susirinkdavo prie Kūčių stalo. Šiais metais po žingsnelį, po truputį bandysiu kurti mūsų šeimos tradicijas, jau be močiutės. Ant Kūčių stalo stengiuosi padėti savo kitos močiutės kadaise keptų "ausyčių" su grybais. Deja, kol močiutė buvo gyva, niekam nekilo mintis paklausti recepto, tad dabar, vis dar prisimindama jų skonį, kiekvienais metais bandau atkartoti ir surasti būtent tą receptą. Spėju, kad receptas - vilnietiškas ar lenkiškas, kadangi pati močiutė iš Vilniaus, o vaikystėje jos visa šeima kalbėjo lenkiškai. Rašau su viltimi, kad kokioje savo receptų knygoje esate užmačiusi ką nors panašaus. O aš gaminu paprastai: plikoma tešla iš miltų, vandens ir druskos, įdarui - grybai (geriausia - džiovinti baravykai, bet mes negrybautojai, tad paprastai tiesiog ilgai ant lėtos ugnies kepinu pievagrybius su druska, pipirais, čiobreliais), įdarą susmulkinu su blenderiu ar peiliu (jei norisi jausti grybų tekstūrą), dedu kelis šaukštus džiūvėsėlių, kepintų svogūnų, tešlą iškočioju plonai plonai, beveik permatomai ir lipdau mažyčius koldūniukus, kuriuos vėliau apkepu keptuvėje ant aliejaus. Ausytės nuo mūsų Kūčių stalo dingsta pirmiausiai :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jurga, labai Jums dėkui, kad pasidalinote savo šeimos tradicijomis ir patirtimi! Ausytės su grybais skamba nepaprastai gardžiai. Teoriškai žinau, kad tai tradicinis patiekalas, bet mūsų šeimoje jos negaminamos. Vos dėlto manau, kad išmėginti verta - mes su vyru irgi po truputį kuriame savas šeimos tradicijas, nors kol kas dar viskam vadovauja mūsų mamos :) Patikrinau visas savo lenkiškas knygas ir radau keletą ausyčių receptų. Didžiausias skirtumas - kad vieni jų ausytes siūlo gaminti su paprasta tešla, kaip darote Jūs, o kiti - su plonai iškočiota mieline. Naudojant paprastą tešlą, ausytės išeina beveik permatomos, o naudojant mielinę - rusvos, mažos, bet išsipūtusios. Gal jūs kaip tik tokio recepto ir ieškote? O gal tešla turi būti prėska, bet nerandate "teisingo" įdaro recepto? Įdarų irgi radau kelis šiek tiek besiskiriančius variantus. Galėčiau paruošti įrašą apie ausytes, bet leiskite žinoti, koks šio patiekalo variantas Jus labiausia domina, tuomet jam skirsiu daugiausia dėmesio.

      Panaikinti
    2. Sveiki, tikrai bus pirmas tešlos variantas, nes ausytės būdavo permatomos ir traškios, didžiąją dalį sudaro įdaras. Kadangi negrybaujame, o ir pati nelabai moku ruošti miško grybų, todėl ir nesigauna būtent toks įdaras, kokį prisimena visa šeima. Juk anksčiau įprasčiau būdavo matyti ant stalo miško grybus, o ne pievagrybius :) Būtų labai įdomu kada nors daugiau sužinoti apie šio patiekalo istoriją ir variacijas.

      Panaikinti
    3. Jurga, viską supratau, pasistengsiu paruošti naudingą įrašą, tik nežinau, ar besuspėsiu iki šių švenčių. Tačiau jeigu man parašytumėte adresu susaukstuaplinkpasauli@gmail.com, galėčiau atsiųsti Jums porą saujų džiovintų baravykų ir instrukcijas, kaip juos paruošti įdarui. Mūsų šeima be galo mėgsta grybauti, todėl visuomet turime dideles džiovintų, mariinuotų ir šaldytų grybų atsargas :)

      Panaikinti
    4. Būčiau labai dėkinga ir džiaugčiausi, jeigu prie progos viešai savo tinklaraštyje surašytumėt grybų ruošimo instrukcijas, be manęs, tikrai atsirastų tokių, kuriems praverstų praktiniai patarimai. Šioms Kūčioms jau gausiu grybų ir giminaičių grybautojų, tad tikrai nenorėčiau jūsų trukdyti, žinant, kokios eilės būna pašte, o ir šiaip prieš šventes visi turi nemažai darbų ir įsipareigojimų. Linkių jaukių ir šiltų švenčių :)

      Panaikinti
    5. Jurga, sutarta! Džiaugiuosi, kad grybų klausimas išsisprendė, gražių Jums švenčių ir gardžių patiekalų :)

      Panaikinti
  3. Įsijautusi skaičiau apie formeles ir jau galvojau, kaip čia man vasarą bekeliaujant taip prasukti ir pačiai įsigyti jas. Ir štai, visai netikėtai gale įrašo šitoks pasiūlymas :) Atsisakyti tikrai neįmanoma:)
    Pas mus šeimoje svarbiausias būna Kūčių vakaras. Visą dieną mama sukiojasi virtuvėje, niekam neleisdama net prisiliesti prie nei vieno patiekalo. Tėtis suka ratus aplinkui ir galiausiai, nieko nepešęs, atsigeria vandens ir išeina. Vakare ant stalo visada būna dvylika patiekalų, o pats svarbiausias iš jų - mūsų tradicinis patiekalas - žuvis prancūziškai. Šis receptas įrašytas ranka mamos knygelėje ir kiekvienais metais yra iš naujo perskaitomas ir pagal jį paruošiamas patiekalas, nors viskas žinoma mintinai ir net užsimerkus pavyktų jį padaryti. Nepaisant to, kuri nors iš mano sesių atsisėda ir skaito receptą, o mes klausom nurodymų ir viską ruošiam:). Pats receptas gana paprastas: ant lakšto folijos dedama žuvis, aptepama majonezu, dedami riekelėmis pjaustyti svogūnai, morkos, bulvės, užbarstoma žirnelių, galiausiai uždedamas sviesto gabalėlis. Tada folija sandariai užsukama ir dedama į kepimo skardą. Kiekvienam šeimos nariui yra paruošiamas toks ryšulėlis, dar keli, jei bus norinčių pakartoti, įpilama vandens ir viskas į orkaitę. Tada sėdam prie Kūčių stalo, bendraujam, ragaujam ir laukiam nuostabiosios prancūziškos žuvies :) Atvėrus foliją, žuvis būna be galo sultinga, kvapni, o ir pati šventinė atmosfera dar prideda savasties, tad nei vieno ryšulėlio nelieka kitai dienai. Ir nors jau senokai nebegyvenu su tėvais, žinau, kad ir šiais metais viskas bus vėl taip pat :)
    Tiesa, kažkada vaikystėje šis patiekalas būdavo aplaistomas spiritu ir padegamas, o tada iškilmingai įnešamas prie stalo. Visi susižavėję laukdavom, kol liepsna užgęs, o tada išsidalindavome tuos ryšulėlius. Dabar galvoju, gal visgi reiktų šią tradiciją grąžinti į mūsų namus ..:)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Martyna, širdingai ačiū už tokį gražų, jaukų ir smagų pasakojimą! Vakar beskaitydama, tos žuvies prancūziškai labai įsinorėjau, tik štai mano šeima tvirtai laikėsi nuomonės, kad šventėms reikia kepti kuo daugiau pyragų, ir už ją nenubalsavo :( Visgi šią žuvį aš būtinai iškepsiu, kad ir, tarkime, Naujiesiems metams. Beje, man kilo klausimas: o ar yra skirtumas, kokią žuvį kepti? Ką reikėtų rinktis - karpį, menkę, starkį, upėtakį ?.. Būčiau dėkinga už patikslinimą, ir tikiuosi, kad sudalyvausite dar ne viename šio tinklaraščio konkurse - ir būtinai laimėsite :)

      Panaikinti
  4. Kuo būtų galima pakeisti deginto cukraus karamelę? Gal atitinkamai padidinti medaus kiekį? Su mažais vaikais, aktyviai dalyvaujančiais gaminimo procese, nesinori gaminti karamelės.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jurga, degintas cukrus daugiausia dedamas tik dėl spalvos, tai iš principo jį būtų galima ir visai praleisti. O šiaip artimiausias jo pakaitalas būtų tamsus cukraus sirupas, nes jis gaminamas deginto cukraus pagrindu (pavyzdžiui, Dansukker, tamsaus randu "Prismoje", nes kituose prekybos centruose tik šviesus ir labai šviesus). Arba galima dėti 2-3 šauktus labai tamsaus ir drėgno Muscovado cukraus, arba 1-2 v.š. melasos (būna sveiko maisto parduotuvėse).

      Panaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.