2017 m. birželio 22 d., ketvirtadienis

Šparagais įdarytos bandelės



Yra žmonių, kurie tiesiog negali gyventi be muzikos. Arba be ekspedicijų į kalnus. Arba be kompiuterinių žaidimų. Mano silpnybė - knygos. Ko gero, kalbant, pavyzdžiui, apie šį pusmetį, vienos rankos pirštų užtektų suskaičiuoti dienoms, kai neskyriau nė valandėlės skaitymui. O štai nejungdama televizoriaus galiu gyventi savaičių savaitėmis - pasigendu jo tik retkarčiais, norėdama pažiūrėti mane dominančias sporto varžybas arba kokią nors konkrečią laidą, paprastai informacinę. Didelė filmų rijikė taip pat nesu. Tačiau kartais net man norisi permainų, todėl pasinaudoju draugų patarimais ir nusprendžiu pamatyti tai, kas pačiai prasprūdo pro akis. Štai birželio mėnesį ėmiau ir pažiūrėjau britų serialą Dauntono abatija (angl. Downton Abbey, 2010-2015), kurį rekomendavo Jurga. Visus sezonus. Su didžiausiu entuziazmu. Tai tikrai puikus filmas tiems, kas domisi XX a. pradžios istorija. Nors nesu nei didelė kostiuminių dramų, nei romantinių meilės istorijų gerbėja, Dauntono abatija man paliko įspūdį tiek dėl spalvingo istorinio konteksto, tiek dėl įtaigios aktorių vaidybos bei jų įkūnytų herojų asmeninių istorijų. Ne šiaip sau serialas sulaukė apsčiai kritikų dėmesio ir įvairių apdovanojimų: tai iš tikrųjų savotiška ekranizuota ano meto enciklopedija. Ir čia kabėti reikėtų ne tik apie autentiškus interjerus ar kostiumus, bet ir apie daug globalesnius dalykus: pirmojo pasaulinio karo atneštas permainas, išjudinusias nusistovėjusią aristokratijos, viduriniosios klasės ir darbininkų hierarchiją, Airijos nepriklausomybės kovas, konfliktus tarp katalikų ir anglikonų, teisinį homoseksualių žmonių persekiojimą, techninę revoliuciją, moterų emancipaciją, naujas meno formas (kaip antai džiazą), augantį žiniasklaidos vaidmenį ir t.t. 

Nuotrauka Kristinos

Savo vietą seriale, žinoma, turi ir virtuvė. Rafinuoti patiekalai, nešami ant aukštuomenės stalo, žadina apetitą ir vaizduotę. Nenuostabu, kad serialas įkvėpė kulinarinių knygų ir tinklaraščių autores bei autorius gaminti patiekalus "kaip Dauntono abatijoje". Bet aš šįkart prie jų neprisidėsiu. Mat ekrane pamačiusi šparagų putėsius ir pyragėlius, atsiminiau, kad savo eilės vis dar laukia šparagais įdarytos bandelės, kurių vis neprisiruošiu jums pristatyti. Nemanau, kad tai didelė bėda - patiekalas jau ištvėrė laiko išbandymus, ir metai šen ar ten jam nieko nebereiškia :) Mat šparagas įdarytų bandelių receptas pirmą karą buvo išspausdintas Hannah Glasse knygoje The Art of Cookery Made Plain and Easy (1747). Šis itin populiarus britų autorės kūrinys buvo daugybę kartų perleistas ir Didžiojoje Britanijoje, ir JAV, be to, jos receptai iki šiol prisimenami ir noriai adaptuojami šiuolaikinėje virtuvėje. Kitaip tariant, šparagais įdarytų bandelių receptas atitinka Dauntono abatijos dvasią, tačiau yra visiškai priimtinas ir nūdienos valgiaraščiuose.

Šiam patiekalui tinka smulkūs, ploni šparagai. Nuotrauka Kristinos

Recepto idėja labai paprasta: iš bandelių, nupjovus jų viršų, reikia išimti didžiąją dalį minkštimo, pripildyti jas švelnaus padažo su šparagų gabaliukais ir užvožti išsaugotais "dangteliais". Pastaruosius siūloma keliose vietose pradurti ir papuošti šparagų viršūnėlėmis. Tokį kūrinį rekomenduojama patiekti kaip šiltą garnyrą prie mėsos patiekalų. Tačiau šparagais įdarytos bandelės gali tapti nuostabiu vegetarišku užkandžiu, savotišku "daržovainiu". Be to, tie, kuriems nepriimtinas senoviškas ir ekstravagantiškas patiekalo puošybos būdas, gali jo atsisakyti - bandelių skonis nuo to nė kiek nenukentės. Ir dar vienas dalykas: šios bandelės, netgi visiškai atvėsusios, išlaiko savo puikų skonį - iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad, praleidusios naktį šaldytuve ir valgomos vėlyviems pusryčiams, jos būna vis dar tokios pat gardžios. Tad nuoširdžiai rekomenduoju :)

Nuotrauka Kristinos

Šiam patiekalui nereikia daug ingredientų, tačiau tuos kelis būtina kruopščiai parinkti. Pirmiausia reikėtų išspręsti bandelių klausimą. Originaliame recepte figūruoja prancūziškos bandelės - galiu tik spėlioti, kas per kepiniai tai buvo XVIII amžiaus Anglijoje. Manyčiau, čia labiausia tiktų vidutinio dydžio salsvos, pieniškos bandelės labai minkšta plutele. Jeigu tokių randate, ramia sąžine galite naudoti pirktines, o jeigu turite laiko ir polėkio - išsikepkite jų namie. Kadangi artimiausiame prekybos centre man tinkančių ir patinkančių bandelių nebuvo, aš šįkart jas išsikepiau. Naudojau Inos, rašančios tinklaraštį Taip norėjau... receptą, ir galiu patvirtinti, jog bandelės iš tiesų buvo idealiai nerealios. Jų privalumas - ne tik gera struktūra ir skonis, o ir tai, kad tešla kildinama vos ilgiau negu 1 val., tad poros valandų visiškai užtenka visam kalnui mielinių bandelių prikepti. Iš pusės normos ingredientų išeina maždaug 10-12 ne visai mažų bandelių - o tai kone dvigubai daugiau negu reikia šiam patiekalui. Bet pažadu, kad nepasigailėsite, jog bandelių atliko - netgi be jokių priedų jos tirpsta burnoje.

Šioje vietoje norėčiau atkreipti dėmesį dar į vieną dalyką: kai kada britai šparagais įdaro ne atskiras bandeles, o vieną didelį pyragą/ batoną, kurį vėlia pjausto riekelėmis (mano akimis žiūrint, ne visai dailiomis :). Čia, kaip sakoma, jau skonio reikalas, nors aš visgi linkusi manyti, jog įdarytos mažos bandelės atrodo elegantiškiau, o ir patiekti jas lengviau.

Nuotrauka Kristinos

Antrasis dalykas, į kurį nereikėtų numoti ranka - tai šparagų dydis. Įdarytoms bandelėms visuomet naudojami žalieji šparagai, kurie, pageidautina, turėtų būti gana ploni - tuomet jų viršūnėlėmis pavyks gausiai išpuošti bandelių "dangtelius". Man pavyko aptikti labai plonų, šviežių lietuviškų šparagų (už gerą kainą :), tad kiekvieną bandelę papuošiau maždaug 10-čia šparagų viršūnėlių. Storesniais šparagais bandeles papuošti irgi galima, tik greičiausia tam užteks 3-5 šparagų viršūnėlių. Galiausia, jeigu nuspręstumėte įdarytų bandelių išvis nepuošti, galite rinktis bet kokio dydžio ir storio šparagus, svarbu, kad jie būtų traškūs, sultingi ir neapvytę, t.y. gero skonio.

Šparagų padažas toks paprastas, kad apie jį net nėra ką rašyti: dubenyje iki sutirštėjimo pakaitinami kiaušinių tryniai, riebi grietinėlė, žiupsnelis druskos ir žiupsnelis muskato riešuto - štai ir viskas. Vienintelis dalykas, ką galėčiau pridurti - jeigu turite galimybę, rinkitės šviežius kaimiškus kiaušinius, kurie padažui suteiks itin ryškią, geltoną spalvą. Juk šį patiekalą turėtume valgyti pirmiausia akimis :)

Gerų jums potyrių gaminant ir ragaujant valgį, dvelkiantį XVIII a. dvasia!

Nuotrauka Kristinos


Asparagus Forced in French Rolls - šparagais įdartos bandelės 

Ingredientai: (6 porcijoms)

6 vidutinio dydžio pieniškos bandelės
Sviesto (bandelėms apkepti)
2-3 ryšulėliai smulkių žalių šparagų (maždaug 70-100 vnt.)
Padažui:
4 kiaušinių tryniai
300 ml riebios grietinėlės
Žiupsnelis muskato riešuto
Druskos (pagal skonį)

  1. Bandelių viršūnėles nupjaukite. Išskobkite didžiąją dalį minkštimo, kad bandelės taptų panašios į dubenėlius. Bandelių "dangteliuose" pradurkite po 5-10 skylučių, kad vėliau galėtumėte juos papuošti šparagų viršūnėlėmis (aš skylutes pradūriau mediniu kinų maisto pagaliuku). Atidėkite, kol prireiks.
  2. Paruoškite šparagus. Nulaužykite sumedėjusius šparagų galus: vieną ranką laikykite ten, kur baigiasi šparago viršūnėlė, kitą - už storojo, sumedėjusio šparago kotelio - kai laušite, lūžio vieta bus kaip tik ten, kur baigiasi mikštoji šparago dalis ir prasideda sumedėjusi. Jeigu naudojate storus šparagus, peiliu arba bulvių skustuku galite pašalinti išorinį sumedėjusį kotelio sluoksnį, o minkštą šerdį naudoti patiekalui.
  3. Užvirinkite vandenį, jį labai lengvai pasūdykite. Sudėkite nuplautus šparagus, leiskite vėl užvirti vandeniui ir 2-3 minute pavirkite - šparagai turi suminkštėti, įgyti tamsiai žalią spalvą, bet dar likti traškūs ir nesutežę (virdami nuolat tikrinkite ir ragaukite). Vos tik šparagai bus tinkamai apvirę, išgriebkite juos į didelį dubenį su šaltu vandeniu, palaikykite apie 1 min. tuomet perdėkite į sietą, kad nulašėtų vanduo. Šparagų kotelius supjaustykite mažais gabaliukais, pasilikdami tik šparagų viršūnėles (tiek, kiek reikės papuošimams - atlikusias viršūnėles irgi susmulkinkite).
  4. Pagaminkite padažą. Metaliniame dubenyje (tik ne stikliniame - jame gerai pagaminti padažų beveik neįmanoma) išplakite kiaušinių trynius, grietinėlę ir muskato riešutą, lengvai pasūdykite. Dubenį dėkite virš puodo su lėtai verdančiu vandeniu ir, nuolat maišydami, kaitinkite, kol padažas sutirštės. Suberkite šparagų gabaliukus ir maišydami kaitinkite dar apie 1 min. Paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite. Nors receptas to nereikalauja, jeigu norite, galite įberti ir žiupsnelį pipirų - kad nesusigadintų padažo spalva, geriau baltųjų. Kai padažas bus norimo skonio ir konsistencijos, jį nukaiskite. Nukaistą padažą geriausia įstatyti į didesnį dubenį su šaltu vandeniu, kad jis tuojau pat imtų vėsti.
  5. Keptuvėje išlydykite sviestą ir apkepkite bandeles bei jų dangtelius (aš labai minkštą sviestą užtepiau ant "blogųjų" dangtelių pusių ir išskobtų bandelių kraštų, sudėjau į sausą keptuvę sviestu į apačią ir trumpai apkepiau iš vienos pusės - tuomet bandelių išorė netapo riebaluota ir jas buvo galima valgyti šaltas, paėmus į rankas).
  6. Į apkeptas bandeles supilkite paruoštą padažą su šparagų gabaliukais. Į kiekvieną dangtelį susmeikite šparagų viršūnėles ir uždenkite jais bandeles.
  7. Jeigu norite šias bandeles patiekti kaip šiltą garnyrą, galite jas sudėti į skardelę ar karščiui atsparią lėkštę ir kelias minutes pašildyti orkaitėje (tokiu atveju bandeles galima paruošti iš anksto, netgi iš vakaro). Jeigu bandeles ruošite kaip užkandį, jos bus gardžios ir kambario temperatūros arba visiškai šaltos (tokiu atveju padažas labai sutirštės ir bus plikyto kremo konsistencijos).
Nuotrauka Kristinos

Savo ir skaitytojų patogumui žemiau užrašiau naminių mielinių bandelių receptą, tik padalinusi produktų normą perpus. Jeigu norite pasiskaityti daugiau atsiliepimų ir diskusijų apie jas, užsukite į Inos tinklaraštį. Aš tik pasakysiu, jog gana didelis mielių kiekis ir papildomai dedami kepimo milteliai šiame recepte tikrai negadina bandelių skonio - atvirkščiai, itin gerai jas išpurina, leidžia iškildinti tešlą bei iškepti bandeles per itin trumpą laiką.


Mielinės pieniškos bandelės

Ingredientai: (išeis maždaug 10-12 bandelių)

30 g šviežių mielių
3 v.š. cukraus
200 ml šilto pieno
½ a.š. druskos
3 v.š. aliejaus
1 kiaušinis (+ 1 kiaušinis bandelėms aptepti)
½ a.š. kepimo miltelių
400-450 g kvietinių miltų (550D)

  1. Dideliame dubenyje mieles ištrinkite su cukrumi ir išmaišykite su pienu. Sudėkite druską, kiaušinį ir aliejų, išplakite, kad masė būtų vientisa.
  2. Kepimo miltelius sumaišykite su 400 g miltų ir supilkite į tešlą. Išmaišykite - tešla bus labai lipni. Ant stalo paberkite dar apie 50 g miltų (ar kiek daugiau), išverskite tešlą ir ją minkykite, kol galėsite suformuoti minkštą rutulį (man buvo lengviau minkyti, kai rankas pasitepiau aliejumi).
  3. Tešlą perkelkite į aliejumi išteptą stiklinį indą (stiklas ne taip stipriai atšąla, kaip, pavyzdžiui, metalas) ir uždenkite maistine plėvele; joje padarykite skylutę, kad tešla kvėpuotų. Dėkite į šaldytuvą ir kildinkite 1-1,5 val., kol gražiai pakils.
  4. Išėmę tešlą, ją perminkykite, suformuokite 10 kiek didesnių arba 12 mažesnių bandelių. Dėkite į didelę, kepimo popieriumi išklotą skardą ir kildinkite dar maždaug 30 min. (man išėjo 2 skardos bandelių, kiekvienoje kepiau po 5).
  5. Iškilusias bandeles patepkite išplaktu kiaušiniu ir dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 200ºC. Kepkite 10-12 min., kol bandelės taps gražios rusvos spalvos. Išėmę atvėsinkite ant grotelių.
  6. Bandeles galima kepti šiek tiek iš anksto - saugomos popieriniame maišelyje vėsioje vietoje, jos gardžios būna 2-3 dienas.
Recepto šaltiniai: bandelių receptas iš čia; svarbesni įdarytų bandelių recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia.

2017 m. birželio 18 d., sekmadienis

Pekano riešutų sausainiai



Argi ne žiemiškai atrodo šie sausainiai? O ir vienas iš jų pavadinimų reiškia sniego gniūžtes (angl. snowballs). Net pati stebiuosi, kad sukūriau kone kalėdinį įrašą artėjant Joninėms :) Savo argumentus išdėstysiu žemiau, bet jeigu jūs vasarą pripažįstate tik ledus ir lengvus vaisinius desertus, receptą atidėkite ateičiai. Antra vertus, jeigu jūsų šeimoje yra smaližių, valgančių sausainius visais metų laikais, šiandieninis įrašas pravers jau dabar. Be to, šie kepinėliai vadinami dar ir meksikietiškais vestuvių pyragėliais (angl. mexican wedding cakes), itališkai vestuvių sausainiais (angl. italian wedding cookies), rusiškais arbatiniais sausainiais (angl. russian tea cookies) arba tiesiog sviestiniais kamuoliukais (angl. butterballs). Pastarieji pavadinimai neįpareigoja valgytojų laikytis griežto žiemiško režimo. Tad galite kuo ramiausia nešti pekano riešutų sausainius į terasą, kur jūsų mylimi žmonės džiaugiasi vasara ir geria popiečio arbatą - būsite sutikti su ovacijomis.

Nuotrauka Kristinos

Šiuos klasikinius riešutinius sausainus kelis kartus valgiau, svečiuodamiesi Ligitos ir Aido namuose. Aidas juos kepa nepriekaištingai ir gana dažnai, na, o aš pati juos iškepiau tik dabar, pirmiausia todėl, kad ne per seniausia dovanų gavau pekano riešutų stiklainį iš tų pačių kaimynystėje gyvenančių draugų. Nesinorėjo, kad riešutai bestovėdami pasentų ir apkarstų, o jų panaudojimo būdas atrodė akivaizdus - iškepti Aido firminius sausainius. Savo sprendimu likau labai patenkinta. Sausainių skonis buvo puikus ir gerai pažįstamas, tačiau maloniu siurprizu tapo itin paprastas jų gamybos būdas. Mane žavi receptai, garantuojantys, kad per valandėlę paruošiu vaišes visam būriui žmonių. Žodžiu, visapusiškai geras receptas, o kadangi turiu netikusį įprotį iškart nepadarytus darbus atidėti ilgiems mėnesiams ar net metams, tai nusprendžiau, kad sausainius aprašyti reikia tiesiog dabar, kol dar neišgaravo įkvėpimas :)

Nuotrauka Kristinos

Pirmiausia reikėtų grįžti prie sausainių pavadinimo, tiksliau, pavadinimų. Kodėl jų tiek daug, ir kodėl jie tokie skirtingi? Vienareikšmiškai atsakyti negali niekas. Aišku tik tai, kad jie nei meksikietiški, nei itališki, nei rusiški, o tikrų tikriausi amerikietiški. Maisto istorikai kelia įvairias versijas, kaip šie sausainiai gali būti susiję su europietiškomis ar meksikietiškomis tradicijomis, tačiau vienintelis neginčijamas dalykas - tai, kad XX a. pradžioje šie sausainiai išpopuliarėjo JAV. Dažniausia jie būdavo kepami kalėdiniu laikotarpiu arba didelių švenčių, pirmiausia vestuvių proga (galbūt dėl baltos spalvos?). Apie tai ir byloja kepinėlių pavadinimai. Šiais laikais, žinoma, galite juos kepti bet kada, užsimanę gardaus kąsnelio.

Ką tik iškepti sausainiai, dar neapvolioti cukraus pudroje. Nuotrauka Kristinos

Turint galvoje amerikietišką sausainių kilmę, pasidaro aišku, kodėl jų receptūroje atsiranda pekano riešutai, būdingi Naujojo pasaulio virtuvei (jie dar vadinami karijų riešutais). Nors, tiesą sakant, čia jie tik pageidautini, bet nebūtini. Vietoje pekano riešutų ne vienas receptas siūlo naudoti migdolus, graikinius ar lazdyno riešutus, o Aidas sako, kad yra sėkmingai šiuos sausainius iškepęs netgi su žemės riešutais. Kai kas mėgina skirtingas riešutų rūšis tapatinti su skirtingais sausainių pavadinimais - pavyzdžiui, pekano riešutai esą naudojami kepant meksikietiškus vestuvių pyragėlius, migdolai - kepant itališkus vestuvių sausainius ir pan. Vis dėlto tokia klasifikacija pasikliauti neverta - pavartę receptų knygas ir internetinius puslapius, pamatysite, kad pastovesnio ryšio tarp riešutų rūšies ir pavadinimų variantų nėra. Aš naudojau pekano riešutus pirmiausia todėl, kad toks pasirinkimas man atrodė tinkamiausias, kepant amerikietiškus sausainius. O ir konkretus mano pasirinktas receptas, žadėjęs senamadišką tradicinį sausainių skonį, reikalavo būtent jų. Čia jau nekalbant apie tai, kad pekano riešutai tikai gardūs!

Nuotrauka Kristinos

Pagal gamybos būdą, man šie sausainiai primena lietuviškus keptus triufelius su vafliais. Į jų sudėtį irgi įeina daug sviesto, bet nededama kepimo miltelių ar kitų kėliklių, taigi, kepami sausainiai beveik nesipučia. Tačiau iškepę jie vis tiek būna ypač trapūs, "smėliniai". Be to, į tešlą nededama arba dedama labai nedaug cukraus - saldumo ir vieniems, ir kitiems suteikiama, jau iškeptus sausainius pagardinus ir papuošus glajumi ar cukraus pudra. Sausainiai su pekano riešutais cukraus pudroje visuomet apvoliojami net du kartus, tad saldumo jiems tikrai netrūksta. Puošnumo, mano akimis žiūrint, irgi.

Nesvarbu, vasarą ar žiemą, bet išsikepkite šių sausainių. Žinote, kaip sakoma: geriau vėliau, negu niekada :)

Nuotrauka Kristinos



Pecan snowball cookies - pekano riešutų sausainiai

Ingredientai: (turėtų išeiti 48 maži sausainėliai)

2 puodeliai pekano riešutų (1 puodelis - 250 ml)
2 puodeliai kvietinių miltų ("prastų", 550D)
1 puodelis (230 g) kambario temperatūros sviesto
⅓ puodelio (75 g) cukraus
¾ a.š. druskos
1½ a.š. vanilės ekstrakto (arba žiupsnelis Burbino vanilės)
~ 1½ puodelio (~ 200 g) cukraus pudros (sausainiams apvolioti)

  1. Pekano riešutus padalinkite pusiau. Vieną puodelį sumalkite smulkiai, kad riešutai taptų kuo panašesni į miltus, antrą puodelį susmulkinkite taip, kad riešutai liktų rupūs (sukapokite peiliu arba trumpai pasmulkinkite smulkintuvu). Dubenyje sumaišykite smulkiai ir rupiai maltus pekano riešutis ir kvietinius miltus. Išmaišykite, kad ingredientai pasiskirstytų kuo tolygiau.
  2. Kitame dubenyje, geriau didesniame, išsukite sviestą, cukrų, druską ir vanilės ekstraktą. Kai masė taps puri, į ją suverskite riešutų ir miltų mišinį. Maišykite, kol gausite minkštą, daugmaž vienalytę tešlą, bet stenkitės jos per ilgai neminkyti, kad ji neprarastų savo purumo.
  3. Orkaitę įkaitinkite iki 170ºC. Didelę kepimo skardą neaukštais kraštais išklokite kepimo popieriumi. Imkite po 1 v.š. tešlos ir tarp delnų formuokite maždaug graikinio riešuto dydžio rutuliukus.* Dėdami į skardą, tarp jų galite palikti tik nedidelius tarpelius, nes kepdami šie sausainiai padidėja labai nežymiai. Sausainių turėtų išeiti maždaug 2 didelės skardos.
  4. Sausainius kepkite 17-20 min., kol jų apačia švelniai parus, o viršus ims gelsti; kai kurie sausainiai gali nežymiai įtrūkti. Iš skardos sausainius išimkite su visu kepimo popieriumi, leiskite jiems 2-3 min. pravėsti ir sutvirtėti, tuomet sudėkite ant grotelių ir palikite vėsti.
  5. Kai iškepsite visus sausainius, cukraus pudrą supilkite į nedidelį dubenį. Joje apvoliokite kiekvieną sausainį ir grąžinkite jį ant grotelių. Kai visi sausainiai bus apvolioti, palikite juos mažiausia 1 val., o dar geriau - pusdieniui arba nakčiai.
  6. Prieš tiekdami sausainius, apvoliokite juos likusioje cukraus pudroje antrą kartą, tuomet sudėkite į serviravimo lėkštę.
  7. Saugomi sandarioje dėžutėje, šie sausainiai išlieka gardūs maždaug savaitę, tačiau minkščiausia ir geriausio skonio jie vis dėlto būna pirmąsias 2-3 dienas.
* Čia geriausia naudoti gilų šaukštą, skirtą produktų matavimui. Pakabinę juo tešlos ir nubraukę jos perteklių, kad šaukštas būtų lygmalas, gausite tešlos kiekį, reikalingą 48 vienodiems sausainėliams. Jeigu tešlą imsite "iš akies", sausainiai bus ne visiškai vienodi, jų kiekis gali įvairuoti, tačiau skoniui tai nepakenks.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.

2017 m. birželio 11 d., sekmadienis

Šiltos špinatų salotos



Vardindami ankstyvąsias daržoves, mes, lietuviai, paprastai paminime ridikėlius, salotas, svogūnų laiškus, na, dar rūgštynes, krapus ir šiltnamyje užaugintus ilgavaisius agurkus. Špinatai, deja, į šį sąrašą patenka retai. Pataisykite mane jeigu klystu, bet man susidaro įspūdis, kad Lietuvoje nėra gilesnės špinatų valgymo tradicijos. Vaikystėje aš pati apie juos žinojau tik teoriškai, t.y. iš knygų ir animacinių filmukų. Tačiau kontekstas, kuriame buvo linksniuojamos šios lapinės daržovės, neatrodė žavingas - paprastai bjauraus skonio špinatų patiekalais suaugusieji kankindavo vaikus, prisidengdami argumentu, esą špinatuose gausu geležies, taip reikalingos jauniems organizmams. Tad ilgai maniau, jog špinatų valgiai - tai kažkas siaubingo. Ir, žinoma, nė kiek nesigailėjau, kad mama ir močiutė špinatų neaugino. Neaugino jų ir kiti mano pažįstami - tetos, kaimynės, draugų šeimos. Atrodė, kad sovietinėje Lietuvoje špinatų paprasčiausia nėra, o jeigu ir yra, tai kažkur toli - gal kokiuose eksperimentiniuose ūkiuose, gal prabangiuose didmiesčių restoranuose, tik jau ne normalių žmonių normaliuose namuose :)

Nuotrauka Kristinos

Ant mūsų stalo špinatai atsirado tuomet, kai pati pradėjau rūpintis daržais ir gaminti valgį. Paaiškėjo, kad tai lengvai auginamos, puikaus skonio daržovės, kurias galima naudoti patiems įvairiausiems patiekalams - špinatų pyragams, špinatų plovui, virtinukams su špinatais ir t.t. Žodžiu, pavasarį, kai dar taip stinga šviežių daržovių, špinatai šeimininkėms - tikras lobis. Galbūt kažkas, neturėjęs daug reikalų su daržininkyste, paklaus - o kodėl pavasarį? Juk dabar parduotuvių lentynose špinatų galima rasti ištisus metus! Taip, galima. Kaip ir pomidorų, braškių, arbūzų ir t.t. Tačiau iš tikrųjų špinatai, kaip ir visos daržovės, turi savo sezoniškumą, apie kurį, kaip esu patyrusi, žino toli gražu ne visi. Pagrindinė taisyklė čia yra tokia - špinatai mėgsta vėsų, žvarbų orą, nebijo nedidelių šalnų, tačiau negali pakęsti šilumos. Pasėti ankstyvą pavasarį (aš dažniausia sėju antroje balandžio pusėje ar gegužės pradžioje) tiesiai į lysvę, jie sudygsta ir išlapoja maždaug per 3-4 savaites, tad nepraėjus nė mėnesiui, juos jau galima rauti ir naudoti maistui. Tačiau stojus šiltesnėms dienoms, špinatų sėti neverta - išleidę mažučius lapelius, jie iš karto pradeda krauti žiedus ir sumedėja. Esu ne kartą mačiusi tokius špinatus pažįstamų žmonių lysvėse ir girdėjusi ne vieną skundą, kad špinatai jų daržuose nenori augti. Tačiau ne špinatai čia kalti, o pavėluota jų sėja - vidurvasarį gerų špinatų paprasčiausiai neužauginsite. Jeigu jau susivėlinote juos pasėti, palaukite rudens - rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje, kai orai atvės, vėl bus galima sėti špinatus ir džiaugtis rudeniniu jų derliumi. Na, o kaipgi komerciškai auginami špinatai? Įvairiai - pradedant specialiomis veislėmis, baigiant dirbtinai sudaromomis auginimo sąlygomis. Tačiau pasakysiu atvirai - tinkamu laiku savo lysvėje užauginti, niekaip nemodifikuoti špinatai būna patys gardžiausi ir sveikiausi. Be to, aš manau, kad nėra jokio reikalo naudoti špinatus kiaurus metus - mėgaujantis jais trumpą sezoną, špinatai nespėja pabosti, tampa ypatingu valgiu, o paskui ateina eilė kitoms sezoninėms daržovėms. Tiesa, kartais, ypač užsitęsus žiemai, aš pati naudoju šaldytus špinatus, bet stengiuosi jais nepiktnaudžiauti, o ir ne visiems patiekalams šaldyti špinatai tinkami.

Nuotrauka Kristinos

Antai špinatų salotas ir garnyrus aš visuomet gaminu tiktai iš šviežių špinatų lapelių. Didelio, tiesiog gigantiško kalno špinatų lapelių :) Tarkime, šiai lėkštei špinatų salotų aš sunaudojau apie 1,3 kg daržovių (čia svoris jau nudorotų špinatų, be šaknų ir be sumedėjusių stiebelių). Atrodė, kad špinatų yra pilnutėlė virtuvės kriauklė, o nuplauti ir suspausti, jie sunkiai tilpo į 4,5 l talpos dubenį. Tačiau špinatus nuplikius verdančiu vandeniu, jų liko kokios 3 didelės saujos. Taigi, šių daržovių garnyrams reikia daug, nes termiškai apdorojus, jų tūris dramatiškai sumažėja. Dėl šios priežasties aš špinatus sėju dideliais kiekiais. Kodėl prekybos centruose pardavinėjamos špinatų pakuotės, į kurias telpa vos keli špinatų lapai, man ne visiškai aišku - gal jie skirti lėkštėms papuošti?.. Na, o jeigu norite pagaminti špinatų patiekalą visai šeimai, geriau pirkti sveriamus špinatus iš ūkininkų arba specializuotų daržovių parduotuvėlių. Špinatai nėra sunkūs ir nekainuoja brangiai, tačiau paprašę jų pasverti 1-1,5 kg, parsinešite didžiulį krepšį žalumynų - taip ir turi būti, jeigu norite paruošti 4-6 porcijas patiekalo.

Tradiciškai špinatai su razinomis ir pinijų riešutais patiekiami kaip šiltas užkandis. Nuotrauka Kristinos

Gamindama špinatų garnyrą kasdieniniam stalui, aš bene dažniausia naudojuosi skandinavišku receptu, t.y. špinatus trumpai patroškinu su grietinėle. Tačiau šiandien norėčiau pristatyti jums kiek šventiškesnį ir prabangesnį špinatų patiekalą, su kuriuo pirmą kartą susidūriau, tyrinėdama katalonų virtuvę. Špinatai, pagardinti razinomis ir pinijų riešutais, katalonų virtuvėje žinomi nuo viduramžių. Šiame patiekale dera saldumas ir sūrumas - tai vienas iš skiriamųjų Pirėnų virtuvės bruožų. Dar ir šiandien tai yra populiarus šiltas užkandis, kartais patiekiamas kaip garnyras prie žuvų, mėsos ar kiaušinių patiekalų. Rečiau šios špinatų salotos panaudojamos kaip cannelloni tipo makaronų, blynelių, pyragų įdaras ir pan., bet tai jau ne tradicijos, o atskirų virėjų nulemti sprendimai. Katalonijoje ir Andoroje špinatai laikomi žieminiu valgiu, gal todėl kai kurie virėjai siūlo į salotas įmaišyti kepintų svogūnų, virtų pupelių, skrudintos šoninės gabaliukų ar grybų, suteikiant joms daugiau sotumo. Vis dėlto dažniausiai špinatai su razinomis ir pinijų riešutais katalonų virtuvėje aptinkami klasikiniu pavidalu, be jokių papildomų įmantrybių.

Antra vertus, špinatų, razinų ir pinijų riešutų derinys ne ką prasčiau žinomas ir kai kuriems kitiems pietų europiečiams, pirmiausia italams. Pastarieji šį patiekalą jie vadina spinaci alla romana ir yra įsitikinę, kad tai - Italijos ir tik Italijos virtuvės valgis. Gal ir ne be pagrindo - kai kurie maisto istorikai tvirtina, kad patiekalo šaknys siekia net ne viduramžius, o senovės Romos laikus. Palyginti su katalonišku, itališkas šio patiekalo variantas skiriasi tik tuo, jog jam pagardinti naudojamas ne alyvuogių aliejus, o sviestas (arba, senesniuose receptuose - kiaulienos taukai/ pakepinta šoninė). Taigi, šioje vietoje galite eksperimentuoti ir pasirinkti tokius riebalus, kurie jums labiausiai priimtini. Kai dėl kitų ingredientų, tai jų kiekiai šiame recepte tik rekomendaciniai - kiekvienas gaminantis į špinatus gali įmaišyti tiek razinų, riešutų ar česnako, kiek jam norisi. Tačiau sakoma, kad priedų, ypač razinų, geriau nepamažinti - tikrasis patiekalo skonis esą atsiskleis tik tada, jei kiekviename šaukšte špinatų bus bent viena, o dar geriau - kelios razinos, suteikiančios salotoms būdingą tekstūrą ir, žinoma, specifinį saldumą.

Tikiuosi, kad išdrįsite šį patiekalą pagaminti, o tuomet sugrįšite papasakoti, kaip jums sekėsi. Aš per pastarąjį dešimtmetį šį patiekalą gaminau ne kartą, tad galiu užtikrinti, jog išdrįsti verta :)

Neretai šios salotos patiekiamos ir kaip šiltas garnyras prie žuvų, mėsos ar kiaušinių patiekalų. Nuotrauka Kristinos


Špinatai su razinomis ir pinijų riešutais (katal. espinacs amb panses i pinyons, it.  spinaci alla romana)

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

~1-1,2 kg šviežių špinatų lapų*
~ ⅓ puodelio (~50 g) razinų
~ 50 g pinijų riešutų
3-5 v.š. alyvuogių aliejaus**
1 nemaža skiltelė česnako
Druskos ir juodųjų pipirų
  1. Špinatų lapus perrinkite ir kruopščiai keliais vandenimis nuplaukite. Razinas nuplaukite ir palikite siete, kad gerai nulašėtų vanduo.
  2. Pirmiausia špinatus reikia trumpai apvirti. Tą galima padaryti keliais būdais. Jeigu špinatų lapai labai dideli, kieti ir mėsingi, užvirinkite didelį puodą vandens, jį lengvai pasūdykite, sudėkite špinatus ir pavirkite apie 2-3 min. Tuomet špinatus išverskite į sietą (geriau plastikinį, nes su metaliniu špinatai gali reaguoti ir įgyti nemalonų metalo prieskonį) ir palikite, kad nulašėtų vanduo. Jeigu norite, špinatams pravėsus, juos galite susmulkinti. Jeigu špinatų lapai švelnūs ir gležni, juos galima sudėti į didelį indą, užplikyti verdančiu vandeniu, išmaišyti, o po 1-2 min., kai subliūkš, išversti šį sietą ir leisti, kad nulašėtų vanduo. Dar vienas būdas, tinkantis mažiems lapeliams - į didelį prikaistuvį įpilti maždaug 1 v.š. riebalų, sudėti špinatus ir kaitinti ant vidutinės ugnies, kol špinatai subliūkš ir truputį suminkštės, tuomet suversti juos į sietą ir palikti, kad nulašėtų susidaręs skystis.
  3. Kai špinatai bus paruošti, keptuvėje įkaitinkite aliejų ar kitus pasirinktus riebalus, sudėkite razinas, pinijų riešutus, susmulkintą česnaką ir trumpai, maždaug 1 min. pakepinkite. Tuomet į keptuvę su pagardais sudėkite paruoštus, kuo sausesnius špinatus. Pagal skonį pasūdykite, pagardinkite pipirais, gerai išmaišykite ir, retkarčiais pamaišydami, ant vidutinės ugnies atidengtoje keptuvėje kepkite apie 5-10 min., kol špinatai bus visiškai minkšti.
  4. Prieš tiekdami, špinatams leisti kelias minutes pastovėti. Jeigu reikia, nupilkite susidariusį skystį - vėliau galite jį panaudoti daržovių sriubai, troškiniui ir pan. (nors, jeigu gerai nusausinote apvirtus špinatus, kepami jie pavandenyti neturėtų).
  5. Šios špinatų salotos tradiciškai tiekiamos kaip šiltas užkandis arba garnyras prie žuvų, mėsos, dešrelių, kiaušinių ir pan. Pagamintos su alyvuogių aliejumi, jos skanios ir atvėsusios (man asmeniškai šaltos ir gerai susistovėjusios jos pačios skaniausios :)
* Jeigu pirksite sveriamus, nenudorotus špinatus, pirkite apie 1,5 kg. Išmetę šaknis, sumedėjusius stiebus ir kietus didelių lapų lapkočius, gausite apie 1 kg naudojimui tinkamų špinatų lapų.
** Alyvuogių aliejų galite keisti sviestu, taukais arba maždaug 50 g smulkiai supjaustytos ir pakepintos šoninės.

Apie recepto šaltinius: katalonišką šio patiekalo versiją gaminu taip seniai, kad šaltinių prie geriausių norų nebeatsimenu; svarbesni itališki čia ir čia:
Anna Gosetti della Salda, Le ricette regionali italiane, Milano: Casa editrice "Solares", 2011, p. 714.

2017 m. birželio 1 d., ketvirtadienis

Auselės su ropių lapais



Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje atsirado daugybė itališkų produktų parduotuvėlių. Labai dėl to džiaugiuosi, nors pati, manyčiau, nesu itin gera jų klientė. Kodėl? Todėl, kad beveik niekada ten neperku jau pagaminto maisto - užtepėlių, pyragėlių, sausainių, džemų ir pan. Man patinka visus tuos dalykus išsikepti/ pasigaminti pačiai. Užtai mane domina vadinamieji baziniai produktai, kurių prireikia, gaminant itališko stiliaus patiekalus: miltai picai, sūriai, pancetta, alyvuogių aliejus, vynas, kartieji migdolai ir pan. Turbūt į mane panašių pirkėjų nėra labai daug, nes dažnai nutinka taip, kad reikiamo produkto nerandu, ir tenka išeiti tuščiomis. Vis dėlto, turiu pasakyti, kad reikalai po truputį gerėja, ir tokiose parduotuvėlėse visuomet malonu apsilankyti. 

Nuotrauka Kristinos

Arčiausia mano namų įsikūrusi itališkų produktų parduotuvėlė vadinasi Gurmena. Ne per seniausia užsukau pasitikrinti, ar ten prekiaujama Pecorino Romano sūriu. Sūrio nebuvo, bet mano akį patraukė makaronai, ne taip jau dažnai aptinkami Lietuvos parduotuvėse. Įsigijau kelių rūšių, įskaitant orecchiette - auseles. Šiaip jau man patinka gaminti šviežią pastą, turiu ir tam reikalui skirtą mašinėlę. Tačiau kai kurios itališkos pastos rūšys reikalauja specialių įrankių arba labai daug praktikos, norint viską padaryti taip, kaip priklauso. Tokia situacija yra ir su auselėmis: mašinėlė čia nepadės, o, neįgudusiam žmogui kažin ar pavyks jas tinkamai suformuoti. Kaip rimtai italai žiūri į auselių gaminimą, fantastiškai aprašė Dalia, tinklaraščio Septyni virtieniai šeimininkė, pristačiusi reportažą iš Bario gatvių. Štai kodėl aš nusprendžiau, jo šiuo atveju ne nuodėmė eiti lengvesniu keliu - įsigyti auselių iš parduotuvės. Antra vertus, jeigu panorėsite, galite pasipraktikuoti auseles gaminti ir patys - internete rasite apsčiai instrukcijų, o lietuviškai jas mačiau tinklaraštyje Lauros receptai

Orecchiette, arba auselės tradiciškai gaminamos iš kietagrūdžių kviečių miltų ir pasūdyto vandens. Kartais į jų tešlą dar įberiama kietagrūdžių kviečių manų kruopų ar įpilama šlakelis alyvuogių aliejaus, bet kiaušinių nededama, todėl pasta būna palyginti šviesios spalvos. Nuotrauka Kristinos

Taigi, orecchiette, mažos puikios auselės, kilusios iš Italijos pietų, Apulijos - jeigu įsivaizduojate Italijos žemėlapį, tai būtų regionas, sudarantis "bato kulniuką". Jas pirkdama, iš karto žinojau, kad gaminsiu klasikinį šio regiono patiekalą - orecchiette con cime di rapa, t.y. auseles su ropių lapais. Kalbant apie ropių lapus, reikėtų kai ką paaiškinti. Ropių lapais (it. cime di rapa, rapini, broccoletti ir kt.) italai vadina ne bet kokių ropių lapus, o specifinę lapinę daržovę, sukraunančią žiedynėlius, panašius į brokolius. Tai bastutiniams priklausantis augalas, savo išvaizda ir lengvai karstelėjančiu skoniu primenantis griežčio, garstyčios ir brokolio hibridą. Patys italai šią daržovę neretai keičia brokolių žiedynėliais, na, o aš nusprendžiau, kad prie brokolio galima sėkmingai pridėti ir jaunus ropių, griežčių ir ridikėlių lapelius, kurie liko po daržovių retinimo. Sprendimas pasiteisino, netgi labai! Tad dėl daržovių mano rekomendacija būtų tokia: jeigu gyvenate Italijoje arba kur nors kitur, kur galite rasti cime di rapa, naudokite šias daržoves; jeigu tokios galimybės nėra, naudokite brokolius; jeigu turite nuosavą daržą, brokolius derinkite su ropių, griežčių ar burokėlių lapais, geriausia - jaunais, nesumedėjusiais ir sultingais. Beje, jeigu lapų turite labai daug, iš jų galite pasigaminti tarco - neįprasto, bet gardaus ropinių daržovių lapų ir žemės riešutų užtepo-garnyro.

Šiame patiekale aš derinau brokolius ir jaunus ropių, griežčių bei ridikėlių lapelius iš savo daržo. Nuotrauka Kristinos

Kai dėl šio patiekalo pagardų, tai, anot mano šaltinių, visiškas minimumas būtų druska, grūsti juodieji pipirai ir alyvuogių aliejus. Tačiau italai beveik visada auseles su žalumynais skanina papildomai: pancetta arba ančiuviais, džiovintais pomidorais, šviežia raudonąja aitriąja paprika, džiūvėsėliais, česnakais, alyvuogėmis ir t.t. Be to, prieš pat valgymą patiekalas gardinamas sūriu - tradiciškai Pecorino Romano (atsiminkite, kad Parmigiano-Reggiano būdingas šiaurinės Italijos virtuvei, o Apulija yra šalies pietuose). Gardinant auseles, nereikėtų sudėti visų įmanomų prieskonių, verčiau pasirinkite 2-3. Aš, tarkime, rinkausi variantą su ančiuviais, džiovintais pomidorais ir česnaku. Na ir, žinoma, sūriu, kaipgi be jo :)

Nepaisant to, kad naudojau ne šviežias, o džiovintas auseles iš pakelio, o vietoje cime di rapa ėmiau brokolius ir vietinių daržovių lapus, patiekalas buvo labai geras. Gal ir ne toks, koks būtų aukštos klasės italų restorane, bet labai geras. Tad jeigu jums jau pabodo pasta su pomidorų ar grietinėlės padažais, išmėginkite štai taip paruoštas auseles. Nepasigailėsite! 

Nuotrauka Kristinos



Orecchiette con cime di rapa - auselės su ropių lapais

Ingredientai: (4 porcijoms)

400 g auselių (it. orecchiette
~ 400 g žalialapių daržovių, vadinamų ropių lapais (it. cime di rapa); arba didelis brokolio žiedynas; arba nedidelis brokolio žiedynas ir kelios didelės saujos ropių, griežčių ir/ar ridikėlių lapų (žr. pastabas aukščiau)*
~ 8 v.š. alyvuogių aliejaus (arba pagal skonį)
4 ančiuvių puselės 
4 džiovintų pomidorų puselės
1-2 česnako skiltelės
Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)**
Tarkuoto kietojo sūrio (tradiciškai naudojamas Pecorino Romano) (patiekiant)
  1. Auseles išvirkite dideliame kiekyje pasūdyto vandens. Šviežios auselės išvirs greičiau, džiovintos virs ilgiau - skaitykite instrukcijas ant pakuotės (maniškes buvo rekomenduojama virti ne trumpiau negu 20 min.).
  2. Kol verda auselės, į didelę keptuvę supilkite aliejų aliejų. Smulkiai sukapokite ančiuvius, plonomis juostelėmis supjaustykite džiovintus pomidorus, sutraiškykite česnakus.
  3. Kai auselės bus beveik visiškai išvirusios (bet nepervirusios!), sudėkite pasirinktas daržoves - ropių lapus (it. cime di rapa), į mažus žiedynėlius išskaidytus brokolius ir/ar paprastų ropių, griežčių ar ridikėlių lapus. Virkite dar kelias minutes, kad lapinės daržovės prarastų karstelėjusį skonį, o brokoliai išvirtų, bet vis dar liktų traškūs ir išsaugoję gražią žalią spalvą.
  4. Kol verda daržovės, keptuvėje įkaitinkite aliejų, sudėkite paruoštus ančiuvius, džiovintus pomidorus ir česnakus Pamaišydami kepkite apie 1 min., kol ims sklisti gardus kvapas. Per tą laiką auselės ir daržovės turėtų baigti virti - kiaurasamčiu išgriebkite jas tiesiai į keptuvę su aliejumi ir pagardais. Viską gerai išmaišykite, pagardinkite pipirais. Jeigu reikia, papildomai pasūdykite ir/ar įpilkite šlakelį alyvuogių aliejaus. Pakaitinkite dar porą minučių ir nukaiskite.
  5. Tuojau pat dėkite į lėkštes ir tiekite. Atskirai paduokite tarkuotą sūrį, kad valgytojai galėtų juo pagardinti patiekalą pagal savo skonį.
* Visas daržoves paruoškite (nuvalykite, nuplaukite, išskirstykite žiedynėliais) iš anksto, nes, pradėję gaminti, to padaryti nebesuspėsite.
** Jeigu mėgstate aštresnius patiekalus, vietoje juodųjų pipirų galite naudoti raudonąją aitriąją papriką. Tokiu atveju ją susmulkinkite ir pakepinkite drauge su ančiuviais, česnakais ir džiovintais pomidorais.

Recepto šaltiniai:
Anna Gosetti della Salda, Le ricette regionali italiane, Milano: Casa editrice "Solares", 2011, p. 859. Svarbesni papildomi šaltiniai čia, čia ir čia, nors, jeigu atvirai, visų ir nebepamenu.

2017 m. gegužės 27 d., šeštadienis

Antigvos sūrio bandelės



Įtariu, ką pagalvoja skaitytojai, perskaitę šiandieninį įrašo pavadinimą. Ir kaip tik todėl pirmasis dalykas, kurį turiu pasakyti apie šias bandeles - tai, kad jų pavadinimas dviprasmiškas. Iš tikrųjų į šių bandelių sudėtį sūris neįeina. Tai kodėl jos vadinamos sūrio bandelėmis? Todėl, kad Karibų salose, tiksliau, Antigvoje ir Barbudoje, jos kepamos specialiai tam, kad būtų valgomos su lydytu sūriu! O kodėl negalima lydyto sūrio tepti ant kitokios duonos ar bandelių? - galbūt paklausite. Tai žinoma, kad galima. Tačiau sūrį valgyti su specialiomis sūrio bandelėmis yra tvirta šios nedidelės salų valstybės tradicija. Patikėkite, kai ant šiltos, minkštos bandelės užsitepi sūrio, užkandis iškart tampa ypatingas, ir jo nė lyginti negali su paprasčiausiu sumuštiniu :) 

Nuotrauka Kristinos

Kai mes įsivaizduojame Karibų salų virtuvę, dažniausia prieš akis iškyla egzotiniai vaisiai, tinkluose spurdančios žuvys ir spalvingi, skėtukais papuošti romo kokteiliai. Apie bandeles su razinomis, regis, pagalvoja retas. Ir tikrai: panašūs kepiniai šiame regione ko gero niekada nebūtų atsiradę, jeigu ne kolonializmo epocha. Tačiau prisiminus, kad Antigvą ir Barbudą 1632-1981 m. valdė britai, viskas stoja į savo vietas: kepinių su razinomis Didžiosios Britanijos virtuvėje nors vežimu vežk. Taigi, sūrio bandelių receptūrą salų gyventojai perėmė iš britų, tik, žinoma, jį pakeitė taip, kad atitiktų vietinę dvasią (pavyzdžiui, dalį miltų pakeitė kokosų drožlėmis). Tarp kitko, panašių kepinių, perimtų iš britų virtuvės, galima nesunkiai aptikti ir kitose Karibų salose, ypač tose, kur britai šeimininkavo ilgesnį laiką.

Nuotrauka Kristinos

Kai dėl sūrio, tai situacija analogiška. Tradiciškai Antigvoje ir Barbudoje ant bandelių tepamas ne bet koks sūris, o lydytas čederis. Čederis, kaip žinia, yra britų pasididžiavimas. Kodėl lydytas? Todėl, kad salose per mažai vietos galvijų bandoms, ir, nesant vietinių pieninių, sūris į šalį nuo seno atkeliaudavo iš svetur didelėse skardinėse - kad būtų patogiau transportuoti, o atvežus - sandėliuoti, nebijant, kad produktas greitai suges. Be abejo, šiais laikais sūrių pasirinkimas Karibų salose didžiulis, tačiau vietiniai gyventojai vis dėlto tvirtina, kad, laikantis tradicijų, sūrio bandelės turi būti valgomos su senamadišku lydytu sūriu iš skardinių. Savo namuose jie patys taip ir stengiasi daryti, na, o turistai, nesukantys sau galvos dėl autentiškumo, renkasi sūrius pagal savo skonį. 

Nuotrauka Kristinos

Aš ant sūrio bandelių irgi tepiau ne čederį (beje, Lietuvos parduotuvėse lydyto čederio net nesu mačiusi), o lydytą tepamą Valio sūrį, kurį gavau iš ponios Rasos. Šis sūris būna trijų rūšių - be priedų, su voveraitėmis ir žolelėmis bei su rūkyta vištiena. Visi trys sūriai puikaus skonio, ir vienintelis dalykas, kuris gali atbaidyti valgytojus - tai šių gaminių sudėtyje esančios specialios druskos. Anot ponios Rasos, jos dedamos visai ne tam, kad veiktų kaip skonio stiprikliai, dažikliai ar pan., o grynai dėl technologinės neišvengiamybės: kitaip sūrio esą paprasčiausia neįmanoma išlydyti. Lyginant su kitų rūšių lydytais sūriais, priedų Valio lydytuose tepamuose sūriuose akivaizdžiai mažiau, tačiau jeigu esate alergiškas ar vengiate panašių dalykų dėl kitų priežasčių, atkreipkite dėmesį į produkto sudėtį. Aš, savo ruožtu, galiu pasakyti, kad lydytą sūrį su mažiau priedų pasigaminti galima nebent namuose: darant naminius lydytus sūrelius, pakanka varškės, valgomosios druskos ir sodos. Na, o jeigu mėgstate lydytą sūrį, tačiau neturite laiko, noro ir galimybių jį lydyti namuose, Valio lydyti tepami sūriai - dėmesio vertas pasirinkimas. Pagaliau, prie sūrio bandelių tiks bet koks jūsų mėgstamas sūris, lydytas ir nelydytas - svarbu, kad maistas jums patiktų ir jus džiugintų.

Nuotrauka Kristinos

Antigvoje ir Barbudoje sūrio bandelės paprastai kepamos kepyklėlėse, o vietiniai gyventojai jomis apsirūpina kiekvieną rytą. Na žinote, gi ne kiekviena prancūzų šeima rytais kepa kruasanus savo namuose - analogiška situacija ir čia :) Gal todėl Antigvos sūrio bandelių receptūrų knygose ir internete neradau itin daug. Tačiau kepdama jas pirmąjį kartą, buvau visiškai rami: mat naudojau receptą, kurį siūlė profesionali šefė Freda Henry Gore, pripažinta kelių kulinarinių knygų autorė. Juo labiau, kad sekmadieninė Antigvos duona, kurią kepiau pagal jos receptą, buvo nuostabi. Tačiau mano pirmas blynas buvo ne tikrai prisvilęs, o ir visiškai sudegęs: iš pradžių tešla buvo skysta, įbėrus daugiau miltų, tapo guminė ir visiškai nekilo. Tad ji atsidūrė šiukšlių dėžėje, nors mano praktikoje tokių atvejų buvo labai nedaug, galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tada mėginau kitas receptūras, bet jomis taip pat buvau ne itin nepatenkinta: tešla prastai kilo, iškepusios bandelės buvo kietokos ir t.t. Galų gale vieną dieną atsisėdau, išanalizavau situaciją ir išsiaiškinau, kas su visais tais receptais blogai. O blogai buvo tai, kad į tešlos sudėtį įėjo daug cukraus ir palyginti mažas mielių kiekis. Kaip žinia, mažas cukraus kiekis mieles aktyvuoja, o didelis, pasirodo, veikia kaip konkurentas: supaprastintai tariant, cukrus pasisavina tešloje esantį vandenį, nukonkuruodamas mieles, kurioms vanduo taip pat reikalingas. Štai kodėl į saldžias tešlas mielių turėtų būti dedama daug daugiau negu į nesaldžias (saldžia tešla laikoma tokia tešla, kai į 4 puodelius miltų beriama daugiau negu pusė puodelio cukraus). Atlikusi visokius skaičiavimus, riebalų ir mielių kiekį padidinau, cukraus - ženkliai sumažinau, ir galų gale iškepiau tokias bandeles, kokios jos privalo būti: ne per saldžios, purios, minkšta plutele, nesužiedėjančios netgi kitą dieną. Kaip jau esu prisipažinusi įraše apie rojaus obuoliukų pyragą, aš labai nemėgstu keisti originalių receptų, bet šis atvejis buvo iš tokių, kai geresnės išeities tiesiog nemačiau. Taigi, žemiau esantį receptą jums užrašiau, kruopščiai pasvėrusi ir pamatavus produktus pagal savo skonį ir supratimą. Būtent šios produktų proporcijos man pasiteisino labiausia, bet jūs, žinoma, galite išmėginti ir originalias receptūras - nuorodas į jas pateikiau įrašo pabaigoje.

Nuotrauka Kristinos

Dar vienas momentas, į kurį reikia atkreipti dėmesį - produktų kiekiai. Karibų šefai siūlo kepti bandeles iš 6 puodelių miltų, o tai bus maždaug 4 didelės skardos bandelių. Aš manau, kad vidutinei lietuvių šeimai visai užtenka vienos didelės skardos bandelių, todėl savo recepte produktų kiekius stipriai sumažinau (dalinau iš 4). Be to, sakoma, kad šios bandelės turi būti didelės - tokios, kad vienos pakaktų žmogui pavalgyti. Tiesą sakant, laikantis kai kurių rekomendacijų, išsikeptumėte net ne bandelių, o bandų, primenančių gerą duonos puskepalį. Aš siūlau bandeles daryti žmoniškesnio dydžio, kad jas valgyti būtų patogiau ir smagiau.

Nors šios bandelės tradiciškai valgomos su lydytu sūriu, prie jų įprasta patiekti ir kitokių mėgstamų priedų - pavyzdžiui, sviesto, dešros, kumpio ir pan. Sukomponuokite tokius sumuštinius, kokie jums patys gardžiausi ir mėgaukitės į sveikatą. Na, o jeigu norite tokių sūrio bandelių, ant kurių nereikėtų nieko tepti, priminsiu jums chipá sūrio bandeles iš Pietų Amerikos - tikrą sūrio mėgėjų svajonę :) O dabar - gražaus jums savaitgalio ir gardžių eksperimentų virtuvėje!

Nuotrauka Kristinos



Antigua bun and cheese* - Antigvos sūrio bandelės

Ingredientai: (išeis 8 nedidelės bandelės)

25 g šviežių mielių (arba 1 v.š. džiovintų)
⅓ puodelio (100 ml) šilto vandens**
¼ puodelio (50 g) šviesiai rudo cukranendrių cukraus
1 ½ puodelio (200 g) kvietinių miltų***
¼ a.š. druskos
¼ a.š. muskato riešuto
¼ a.š. cinamono
50 g margarino ir/ar sviesto****
¼ puodelio (~ 30 g) kokoso drožlių, šviežiai sutarkuotų arba džiovintų
¼ puodelio (~ 40 g) besėklių razinų, geriau šviesių
¼ a.š. vanilės ekstrakto
Aliejaus (dubeniui patepti)
Vandens (bandelėms patepti)
~ 1 v.š. cukraus (bandelėms pabarstyti)
Lydyto sūrio (patiekiant; aš naudojau Valio lydytą tepamą sūrį)
  1. Nedideliame dubenėlyje mieles (jų kiekio nemažinkite, antraip saldi bandelių tešla nekils, žr. pastabas viršuje) ištrinkite su maždaug puse (~ 50 ml) šilto vandens; jeigu norite, įberkite mažą žiupsnelį cukraus. Palikite apie 15 min., kad imtų kilti puta. Kitame dubenėlyje cukrų užpilkite likusiu vandeniu. Cukrus turi šiek tiek aptirpti ir atrodyti kaip tirštoka šlapia masė. 
  2. Dideliame dubenyje, kuriame minkysite tešlą, sumaišykite miltus, druską, muskato riešutą ir cinamoną. Sudėkite mažais gabaliukais supjaustytą margariną ir/ar sviestą ir trinkite pirštais, kol riebalų gabaliukų neliks ir miltai taps panašūs į trupinius. Į miltus įmaišykite kokosų drožles ir razinas. 
  3. Į dubenį su miltais ir visais priedais supilkite mieles, aptirpusį cukrų (su visu skysčiu) ir vanilės ekstraktą. Išmaišykite ir suminkykite tešlą; minkyti reikėtų apie 2 min. Ji bus minkšta ir šiek tiek lipni - taip ir turi būti. Dėkite tešlą į gilų, aliejumi pateptą dubenį, pridenkite švariu virtuviniu rankšluosčiu ir kildinkite šiltai 1½ val. Tešla turėtų padidėti maždaug dvigubai. 
  4. Stalą lengvai pabarstykite miltais, ir, išėmę iš dubens tešlą, ją vėl suminkykite. Palinkite į 8 dalis, iš kiekvienos dalies tarp delnų suformuokite rutuliuką ir dėkite į didelę negilią skardą, išklotą kepimo popieriumi. Jeigu bandeles formuoti sunku, rankas galite suvilgyti šaltu vandeniu, tuomet tešla prie jų nelips. Jeigu norite, suformavę bandeles jų paviršių papuoškite - įpjaukite taip, kad susidarytų rombeliai. Lengviausia tą padarysite, jeigu vietoje peilio naudosite skutimosi peiliuką (žinoma, naują :). Palikite bandeles kilti maždaug 45 minutėms.
  5. Iškilusias bandeles sudrėkinkite - patepkite vandeniu, naudodami silikoninį virtuvės teptuką arba lengvai apipurkškite. Jeigu į vandenyje, kuriuo vilgysite bandeles, ištirpinsite žiupsnelį cukraus, iškepusios bandelės įgaus švelnaus blizgumo, jeigu vandens nesaldinsite, bus matinės spalvos. Vandeniu suvilgytas bandeles dar galite papildomai pabarstyti trupučiu cukraus, geriau rudojo.
  6. Bandeles dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180ºC. Kepkite apie 25 min. arba kol bandelės gražiai parus. Priklausomai nuo jūsų orkaitės kaitrumo, bandelės gali iškepti greičiau arba kepti ilgiau - stebėkite, kad jos nesudegtų arba neliktų pusžalės.
  7. Iš orkaitės išėmę bandeles, sudėkite jas ant aušinimo grotelių ir palikite, kad pravėstų. Tiekite šiltas arba kambario temperatūros, geriausia - tą pačią dieną (nors jeigu jas sandariai uždengsite ar sudėsite į maišelį, antrą dieną jos irgi bus gardžios). Šios bandelės visuomet patiekiamos su sūriu, dažniausia su lydytu (tradiciškai - čederio). Prie jų paprastai patiekiama ir sviesto, dešros ar kitokių mėgstamų produktų. Jeigu bandelės atvėsusios, jas iš pradžių galima perpjauti, pašildyti (krosnelėje, skrudintuve ar paprasčiausioje keptuvėje), o tuomet tuomet tepti sūrį. Šios bandelės tiks pusryčiams, priešpiečiams, pavakariams ar bet kada, kai norėsite gardžiai užkąsti.
* Taip bandelės vadinamos Antigvoje ir Barbudoje. Angliškuose šaltiniuose jos dar figūruoja razinų bandelės - raisin buns, velykinės bandelės - Easter buns, velykinės razinų bandelės - Easter raisin buns ir pan.
**1 puodelis - 250 ml.
*** Originaliame recepte siūloma naudoti "prastus" 550D miltus, bet aš patyriu, kad dalį miltų pakeitus 405D miltais, bandelės būna puresnės ir geresnės struktūros. Aš pati naudoju (ir jums rekomenduoju) naudoti 1 puodelį 550D ir ½ puodelio 405D miltų.
**** Recepte rekomenduojama naudoti ir augalinius riebalus (angl. vegetable shortening), ir sviestą. Aš naudojau apie 30 g (3 v.š. ) margarino ir apie 20 g (2 v.š.) sviesto, tačiau, manau, jog naudojant tiktai margariną arba tiktai sviestą, rezultatas iš esmės nesikeistų. Beje, Karibų šalių virtuvėje tiek sviestas, tiek augaliniai riebalai kartais keičiami taukais. Taigi, iš esmės čia tikrų bet kokie riebalai, išskyrus aliejų.

Kepimui paruošta bandelė, kurios viršus įpjautas skutimosi peiliuku. Nuotrauka Kristinos 

Svarbesni recepto šaltiniai: čia, čia ir čia.

2017 m. gegužės 24 d., trečiadienis

Sūriu užkepta jautiena (pagal mano mamą)



Senatvė žemiškame gyvenime užklumpa ne tik žmones ar daiktus, bet ir ištisas filosofines sistemas, estetines idėjas ir mokslines teorijas. Tad ką jau kalbėti apie receptus!.. Kulinarinės mados - kaip, beje, ir visos mados - dažniausia vos blykstelėjusios nugrimzta užmarštin, ir tik labai nedidelė jų dalis išsikovoja "mažos juodos suknutės" statusą. Šiandien, rašydama apie sūriu užkeptą mėsą, jaučiuosi taip, lyg vieniša plaukčiau prieš srovę. Sūriu užkepta mėsa - tikra sovietmečio klasika, nūnai visai nebemadinga, o maisto kritikams netgi kelianti siaubą. Tačiau aš visuomet laikiausi nuostatos, kad profesionalios virtuvės nedera painioti su namų virtuve. Restoranai ir kavinės tegul gyvena savo gyvenimą, o namų virtuvėje man patinka mėgautis patiekalais, kuriuos išmokau gaminti iš savo mamos, ir kurie man kelia kuo geriausius prisiminimus. Tikiu, kad tokių žmonių yra ir tarp šio tinklaraščio skaitytojų :) 

Nuotrauka Kristinos

Sovietmečiu geros mėsos nusipirkti buvo nelengva, todėl visokių rūšių ir porūšių karbonadai buvo laikomi pakankamai prabangiais patiekalais. Plonai išmušta mėsa, orkaitėje užkepta su sūriu, buvo priskiriama šventiniams valgiams. Tai galėjo būti jautiena, kiauliena ar paukštiena - priklausomai nuo to, ką pavykdavo gauti. Pats paprasčiausias derinys susidėjo tik iš mėsos ir sūrio, tačiau dažniausia tarp mėsos ir sūrio plutelės šeimininkės dėdavo ir visokiausių pagardų, žiūrint, ką mėgo ir ką turėjo po ranka. Tai galėjo būti grybai, pomidoro ir/ar svogūno riekelė, obuolio skiltelė ar netgi konservuoto ananaso griežinėlis. Manau, nesuklysiu sakydama, kad kiekviena šeima šį patiekalą gamindavo savaip.

Mano mama sūriu visuomet užkepdavo jautieną. Nepasakyčiau, kad dažnai, bet kartas nuo karto užkepdavo. Jokių priedų tarp mėsos ir sūrio ji nedėdavo, tik prieš pat kepimą plonai patepdavo jautieną majonezu, kad mėsa neišsausėtų. Šį patiekalą mama mėgdavo gaminti todėl, kad mėsą paruošti būdavo galima iš anksto, o vėliau (šiokiadienį po darbų, arba atėjus svečiams) užtekdavo pusvalandžio pietums ar vakarienei paruošti. Kol virdavo bulvės, mama spėdavo įkaitinti orkaitę, užkepti mėsą ir pagaminti morkų salotas. Plonai išmušta jautiena kepa trumpai - anot mamos, tik tol, kol išsilydo ir ima skrusti sūris. Vadinasi, apie 10-15 min., ne ilgiau negu karšti sumuštiniai. 

Nuotrauka Kristinos

Mama su mažomis skardelėmis neprasidėdavo - iškart kepdavo didžiulę. Žinoma, auginant 4 vaikus, kitaip ir būti negalėjo. Juo labiau, kad be tėvų, brolių ir manęs, prie stalo dažniausia sėsdavo dar kas nors - paviešėti atvažiavusi močiutė, kažkurio iš mūsų draugė ar draugas, valandėlei užbėgusi kaimynė ar pas mus atostogas leidžianti pusseserė. Kiek atsimenu, mūsų namuose visuomet buvo daug žmonių, tai ir maisto kiekius mama skaičiuodavo kaip valgykloje :) Dabar šiam patiekalui aš naudoju mažą skardelę, kurioje telpa 3-4 gabaliukai išmuštos jautienos. Mat sūriu užkepta jautiena - pakankamai sotus valgis, ypač jeigu jis sukomponuojamas senamadiškai, t.y. su tokiais priedais kaip bulvių košė. Žinoma, žmonių apetitas ir poreikiai skirtingi, bet šiaip jau, manau, tai ekonomiškas patiekalas, nes net nedidelė jo porcija ilgam suteikia sotumo jausmą.

Nuotrauka Kristinos

Kalbant apie sūrį, tai jo neturėtų būti labai storas sluoksnis, tačiau svarbu, kad tas sūris būtų gerai besilydantis ir išraiškingo skonio. Daugelį metų mano vyras pirkdavo ir namo nešdavo Rokiškio sūrį, bet dabar net jis pripažino, kad senas geras produktas tapo nauju ir nebepakenčiamu. Aš tikiu, kad ir dabar būna gero lietuviško sūrio, bet jis ko gero keliauja į kokius nors užjūrius, nes tai, kas tiekiama Lietuvos rinkai, mano nuomone, tėra beskonis ir guminis sūrio gaminys. Džiugo ir Grand sūrius reikėtų laikyti malonia išimtimi, tik šiam receptui jie netinka, nes prastai lydosi. Na, o mes eksperimentuojame, kasdieniniams valgiams ieškodami padoraus sūrio už prieinamą kainą. Nepasakyčiau, kad šioje vietoje mus lydėtų didžiulė sėkmė. Tačiau Valio sūriai, tiek vadinamasis originalus, tiek čederis, mums patiko. Na žinote, tokie tikri, riebūs ir skonį turintys sūriai, nė iš tolo neprimenantys trintukų. Primenu, kad čederio sūris labai tinka karštiems patiekalams dar ir dėl to, kad vėsdamas netampa tąsus. Valio čederį aš naudojau ir šiam patiekalui, tačiau jūs, žinoma, galite naudoti bet kokį kitokį, svarbu, kad jis jums patiktų ir būtų skanus. 

Nuotrauka Kristinos

Kaip matyti iš nuotraukų, sūriu užkepant mėsą, ji gerokai susitraukia. Tačiau jeigu išėmę skardelę iš orkaitės, palauksite kelias minutes, sūris turėtų taip pat šiek tiek susitraukti, tad didžioji jo dalis atsidurs ant mėsos. Skardelės dugne liks keli šaukštai mėsos sulčių - tai visiškai normalu, panaudokite jas vietoje padažo, užpilkite šaukštelį ant bulvių košės ar pan.

Jeigu rinksitės minkštą jautieną ir panaudosite gardų sūrį, šis patiekalas bus išties vertas dėmesio. Gal ne kasdieninis, o vis dėl to. Kiek patyriau, jis labiausia patinka vaikams (vienas iš neskausmingų būdų įsiūlyti jautienos!) ir vyresnio amžiaus konservatyviems valgytojams. Ir, be abejo, visiems tiems, kurie kartais su nostalgija prisimena paprastą, bet širdingą mamos virtuvę, kuriai niekada nesueina senaties terminas.

Nuotrauka Kristinos


Sūriu užkepta jautiena

Ingredientai: (4 porcijoms)

~ 500-600 g minkštos jautienos - išpjovos arba nugarinės
Druskos ir pipirų (pagal skonį)
Aliejaus (kepimo formai patepti)
~ 4 v.š. majonezo
~ 200 g fermentinio sūrio, ryškaus skonio ir gerai besilydančio (aš naudojau Valio čederį)
Bulvių košės (patiekiant)
Morkų salotų (patiekiant)*
  1. Jautieną supjaustykite maždaug 2 cm storio riekelėmis ir išmuškite. Išmušti reikėtų plonai, kad vėliau mėsa orkaitėje iškeptų maždaug per 10 min. Išmuštą mėsą iš abiejų pusių pasūdykite ir pabarstykite grūstais pipirais. Taip paruoštą mėsą galite kepti iš karto, arba galite ją dėti į dubenį, uždengti maistine plėvele ir laikyti šaldytuve kol prireiks, maždaug iki 2 parų.
  2. Orkaitę įkaitinkite iki 200ºC. Skardelę arba keraminę formą, kurioje ruošiatės kepti mėsą, patepkite aliejumi (stiklinio indo nerekomenduočiau, jis prasčiau įkaista, tad mėsa jame greitai ir gerai neiškeps). Mėsą sudėkite į skardelę. Turėkite galvoje, kad kepdama ji gana stipriai susitrauks, todėl dėkite taip, kad mėsos gabalai vienas su kitu liestųsi; krašteliai netgi gali būti uždėti vienas ant kito. Formuoti sūrio plutelę galima dvejopai. Vienas būdas - mėsą labai plonai patepti majonezu, o ant viršaus užbarstyti fermentinį sūrį. Taip paruošta plutelė bus traški ir gražiai atrodys, tačiau vėsdama kietės. Kitas (mano mėgstamas) būdas - iš pradžių sūrį sumaišyti su trupučiu majonezo, tuomet gautą masę plonu sluoksniu paskleisti/ užtepti ant mėsos. Tokia plutelė bus minkštesnė, puresnė, o vėsdama beveik nesukietės.
  3. Paruoštą mėsą dėkite į orkaitę ir kepkite apie 10-15 min., arba kol sūris išsilydys ir ims švelniai rusti. Tiek laiko užteks, kad jautiena iškeptų.
  4. Mėsą išimkite, palaikykite apie 5 min., o tuomet tiekite su bulvių koše ir morkų salotomis. Jeigu norite, patiekalą papuoškite žalumynais - pavyzdžiui, smulkintomis petražolėmis.
* Morkų salotas mama gamina taip: morkas sutarkuoja burokine tarka, pagardina trintu česnaku, druska bei pipirais ir išmaišo su majonezu. 4 porcijoms salotų imkite maždaug 4 vidutinio dydžio morkas, 1 česnako skiltelę, druskos, pipirų ir majonezo pagal skonį.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: mano mama.

2017 m. gegužės 19 d., penktadienis

Joka - karšti lavašo sumuštiniai



Šį pavasarį mes visi kaip niekada ilgai laukėme saulės ir šilumos. Tad, manyčiau, ateinančias dienas nė vienas mano skaitytojas užsidaręs namuose nerymos prie televizoriaus ar kompiuterio. Vis dėlto, esame sutverti taip, kad net puikiausiu oru norime valgyti. Tokiais atvejais labai praverčia receptai, kurių įgyvendinimui nereikia daug produktų, laiko ir pastangų. Kaip tik tokie yra karšti sumuštiniai lavaše, kurių visai šeimai per 15-20 minučių prikepsite paprasčiausioje keptuvėje. Susipažinkite - joka (rus. ека).

Nuotrauka Kristinos

Aš pati su karštais sumuštiniais lavaše susipažinau prieš kelerius metus, beskaitinėdama apie Abchazijos virtuvę. Žmonės tvirtino, jog tai labai gardūs karšti sumuštiniai, Abchazijoje dažniausia kepami sotiems pusryčiams. Nebuvo pagrindo abejoti, kad receptas vertas dėmesio: į apvalaus sudrėkinto lavašo vidurį tereikėjo įmušti kiaušinį, įberti tarkuoto sūrio ir svogūnlaiškių, viską pagardinti pipirais bei druska, o tuomet sulankstyti vokeliu kaip lietinį blyną. Tokį sumuštinį apie 6 min. pakepus įkaitintame aliejuje arba svieste ant nelabai didelės ugnies, lavašas tampa minkštas ir traškus, kiaušinis sukreka, o sūris išsilydo. Tie kurie nori, kad patiekalas būtų ypač sotus, be tradicinių bazinių produktų į lavašo sumuštinį dar įvynioja ir kumpio/ mėsos bei griežinėlį pomidoro. 

Klasikinis jokos įdaras paruoštas. Nuotrauka Kristinos

Vienintelis dalykas, kuris šiame reikale man kėlė abejonių - tai karštų lavašo sumuštinių ir Abchazijos virtuvės ryšys. Mat tradicinėje Abchazijos virtuvėje lavašas nefigūruoja: čia duonos vaidmenį paprastai atlieka labai tiršta kukurūzų arba sorų košė, rečiau - vadinamieji čiurekai, iš kukurūzų ir kvietinių miltų kepami duonos papločiai. Be to, ne viename recepte buvo pabrėžiama, jog karštiems sumuštiniams prireiks ne šiaip sau lavašo, o armėniško lavašo. Tai buvo užuomina - netrukus išsiaiškinau, kad joka ir į Abchaziją, ir į kitus Kaukazo regionus atkeliavo būtent iš Armėnijos. Nors šis receptas labai paprastas, su laiku atsirado ir tam tikrų skirtumų, leidžiančių identifikuoti, ar joka armėniška, ar gaminta kitame krašte. Pavyzdžiui, armėnai šį karštą sumuštinį dažniausia lanksto trikampiu, o abchazai - vokeliu, armėnai užkandį gardina įvairiomis prieskoninėmis žolelėmis (kalendros lapeliais, krapais, petražolėmis, svogūnų laiškais ir t.t.), abchazai dažniausia - tik svogūnų laiškais ir t.t. Skonio skirtumai atsiranda ir dėl to, kad naudojami vietiniai produktai, kaip antai sūris: armėnai naudoja vienokį, abchazai, gruzinai ar Azerbaidžano gyventojai kitokį. Nors, kai dėl sūrio, tai beveik visi receptai pabrėžia, jog jo rūšis neturi didesnės reikšmės: svarbu, kad sūris būtų išraiškingo skonio, gerai lydytųsi ir jums patiktų. Aš šįkart labai sėkmingai naudojau Valio čederio sūrį, likusį nuo kalafiorų ir sūrio apkepo

Nuotrauka Kristinos

Kaip lavašo sumuštinius patieksite, priklausys tik nuo jūsų ir jūsų artimųjų skonio. Abchazai tvirtina, kad teisingai pagaminus joką, kiaušinio baltymas turėtų sukrekėti, o trynys tik šiek tiek sutirštėti - panašiai, kaip išvirus minkštą kiaušinį. Taip pagamintus sumuštinius patogiausia dėti į lėkštes ir valgyti kaip lietinius blynus. Prie jų galima pasiūlyti įvairių salotų ar tiesiog papjaustyti sezoninių daržovių. 

Bus gardžiausia, jeigu tokiems sumuštiniams naudosite labai šviežius kaimiškus kiaušinius. Nuotrauka Kristinos

Antra vertus, ne visi mes esame minkštai virtų kiaušinių gerbėjai. Jeigu skystas kiaušinio trynys jūsų nežavi, prieš supildami kiaušinį į lavašą, jį lengvai paplakite ir sumaišykite su sūriu bei žalumynais, ir tik tuomet sulankstykite. Tokį sumuštinį kepkite ant mažos ugnies, bet ilgiau, maždaug po 4 min. iš kiekvienos pusės (iš viso apie 8 min.). Tada sumuštinis neapdegs, tačiau jame esantis kiaušinis spės sukrekėti - jo vaizdas bus maždaug toks, kaip pirmojoje nuotraukoje. Turėkite galvoje, kad įdaras visiškai sausas neatrodys netgi tuomet, nes išsilydęs sūris neleis jam iki galo sutvirtėti. Tačiau tokį sumuštinį vis tiek bus galima valgyti, tiesiog čiupus jį į ranką - tiesiai iš lėkštės arba įvyniotą į servetėlę.

Tikiuosi, šie karšti sumuštinai jums patiks. Nors lietuviai iš lavašo dažniausia gamina įvairius šaltus suktinukus, bet karšti lavašo užkandžiai irgi gali maloniai nustebinti! Na, o mane pačią - net po netrumpų kulinarinių eksperimentų metų - labiausia stebina įvairių tautų išradingumas ir sugebėjimas kone iš identiškų produktų pagaminti visiškai skirtingo skonio ir išvaizdos patiekalus. Antai savo sudėtimi į joką panašūs airiški karšti sumuštiniai su čederio sūriu ir netgi amerikietiški karšti sumuštiniai su lydytu sūriu, tačiau tuo pačiu visi jie nesulyginami. Drįstu galvoti, kad joka iš jų visų mums pažįstama mažiausia, tačiau ji tikrai nusipelno dėmesio. Tuo patys galite įsitikinti artimiausiomis dienomis :) Kaip ten benutiktų, visiems linkiu gražaus ir įkvepiančio savaitgalio!

Nuotrauka Kristinos


Ека* - joka (karštas lavašo sumuštinis)

Ingredientai: (1 sumuštiniui)

1 lavašo paplotis (armėniškas, apvalus)
1 kiaušinis
2-3 v.š. tarkuoto fermentinio sūrio (aš naudojau Valio čederį)
2-3 v.š. smulkintų svogūnlaiškių
Druskos ir pipirų (pagal skonį)
Nebūtinai: kitų mėgstamų ingredientų (kumpio ar mėsos, pomidoro, prieskoninių žolelių)
Aliejaus arba sviesto (geriausia lydyto) (kepimui)
  1. Lavašo paplotį lengvai sudrėkinkite vandeniu. Man patogiausia naudoti specialų plastmasinį buteliuką su purkštuku, bet galite paprasčiausia apšlakstyti lavašo lakštą vandeniu arba netgi sekundei jį pamerkti į dubenį su vandeniu/ pakišti po tekančio vandens srove. Atsiminkite, kad lavašas neturi permirkti, antraip lankstomas jis ims plyšti. Antra vertus, visiškai nesudrėkintas, jis gali lūžinėti ir taip pat prastai lankstytis. Taigi, lavašą sudrėkinkite, bet vandenį naudokite labai saikingai.
  2. Sudrėkintą lavašo lakštą dėkite į didelę lėkštę. Į jo centrą įmuškite kiaušinį (arba, jeigu norite, kiaušinį įmuškite į dubenėlį, lengvai paplakite ir į lavašo vidurį supilkite plakinį). Kiaušinį pagal skonį pagardinkite druska ir pipirais. Ant jo suberkite tarkuotą sūrį ir svogūnlaiškius. Jeigu naudosite kitus ingredientus (mėsą, pomidorą), juos reikėtų dėti pirmiausia, o tuomet ant viršaus užleisti kiaušinį ir užbarstyti sūrį bei žalumynus. Sudėję įdarą, lavašą sulankstykite vokeliu arba trikampiu.
  3. Sumuštinį dėkite į keptuvę su įkaitintais riebalais, geriausia iš pradžių "siūle" į apačią. Ant vidutinės arba mažos ugnies kepkite 3-4 min., tuomet perverskite ir antrą pusę kepkite tiek pat laiko. Atsiminkite - jeigu kepsite ant didesnės ugnies trumpesnį laiką, kiaušinio trynys liks skystas, o jeigu ilgiau ant mažesnės ugnies, visas kiaušinis spės sukrekėti. Bet kokiu atveju stebėkite, kad sumuštinis neapdegtų.
  4. Sumuštinį valgykite, kol jis karštas. Prie jo tiks šviežios daržovės ir įvairios daržovių salotos. Valgant pusryčius, prie jokos įprasta pasiūlyti arbatos.
* Deja, kol kas patiekalo pavadinimo armėniškais ar abchaziškais rašmenimis neaptikau :(

Nuotrauka Kristinos

Svarbesni recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia.