2017 m. gruodžio 11 d., pirmadienis

Tunu įdaryti persikai ir DOVANĖLĖ skaitytojams



Nūnai Briuselis mūsų žiniasklaidoje linksniuojamas ne ką rečiau negu Vilnius. Kalbėdami apie Briuselį, mes dažniausia turime galvoje kosmopolitišką "visų" europiečių didmiestį, Europos Sąjungos administracinį centrą. Tai ir logiška, ir šiek tiek paradoksalu, mat dažnai tarytum pamirštama, kad Briuselis - pirmiausia Belgijos sostinė. Anot belgų, šiuo požiūriu jie kaip tauta dažnai pasijunta ignoruojami ir užgožiami Europos Sąjungos biurokratų. Kaip vienas iš pavyzdžių, įrodančių, jog kiti europiečiai ne per daugiausia domisi Belgija, minima šios šalies virtuvė.

Įraše apie Kanibalo sumuštinius minėjau apie belgų nuoskaudas ir atkaklius įrodinėjimus, kad bulves fri vadinti prancūziškomis (ang. french fries) - nekorektiška ir įžeidu. Belgai šventai įsitikinę, kad šis patiekalas buvo sugalvotas jų šalyje, o netikę kulinarijos terminai esą tik patvirtina, kad Europai trūksta žinių apie Belgijos gastronomiją. Bet su kuo gi svetimšaliams asocijuojasi Belgijos virtuvė? Ko gero dažnas paminės Briuselio kopūstus, šokoladą, vaflius, alų, galbūt - midijas. Ne kažin kas, ar ne? O juk belgų virtuvė kur kas įvairesnė ir įdomesnė, joje yra puikių mėsos troškinių, žuvų patiekalų, kepinių. Bet šiandien nusprendžiau jums papasakoti apie tradicinį belgišką užkandį - tunu įdarytus persikus.

Nuotrauka Kristinos

Tunu įdarytos konservuotų persikų puselės (pranc. pêches au thon, oland. perziken met tonijn, vok. Pfirsich thunfisch) - patiekalas, išpopuliarėjęs Belgijoje apie XX a. vidurį. Po Antrojo pasaulinio karo pagreitėjus gyvenimo tempui, pusgaminiai ir konservai tapo modernios vakarietiškos virtuvės atributais. Be to, kaip tik tuo metu belgai Leveno miesto apylinkėse užveisė didelius persikų sodus, ir, populiarindami vietinę produkciją, kūrė receptus su šiais vaisiais. Persikų ir tuno derinys sulaukė itin daug dėmesio, sėkmingai prigijo Belgijos virtuvėje ir dabar yra laikomas klasikiniu belgišku patiekalu. Vienok užsieniečiai į šį užkandį žiūri nepatikliai. Konservuotas tunas, konservuoti persikai ir dar majonezas? Regis, tokiu deriniu galėtų žavėtis tik prastą skonį turintys žmonės. Tačiau belgai tvirtina, jog saldus, sultingas persikas ir intensyvaus, sūroko skonio žuvis - nepriekaištingas duetas. Įdomiausia, kad net labai skeptiškai nusiteikę atvykėliai, paragavę tunu įdarytų persikų, atlyžta: išties, derinys pasirodo esąs netikėtai malonus.

Nuotrauka Kristinos

Jeigu esate saldžiarūgščių ir saldžiai sūrių patiekalų mėgėjai, galite šį užkandį pasigaminti ir patys tuo įsitikinti. Užtruksite vos kelias minutes: juk tereikia tuną ištrinti su šaukštu kitu majonezo ir sudėti gautą mišinį į persikų puseles. Jas galite tiesiog surikiuoti į dailią lėkštę, arba patiekti kiek prašmatniau - sudėti ant žalialapių salotų patalo ir, jeigu norite, papuošti kietai virtais kiaušiniais, pomidorais, krevetėmis, prieskoninėmis žolelėmis. Tunu įdaryti persikai su priedais taps sočiu, bet lengvu užkandžiu. Vasarą, stojus karščiams, tunu įdarytas persikų puseles prieš tiekiant patariama gerai atšaldyti, kad valgis būtų gaivesnis. Mano nuotraukose kaip tik ir matote vasarinį šį salotų variantą  - jas dariau, kai dar buvo gerų pomidorų ir salotų.

Na, o žiemą, kai šviežios daržovės nėra ypač kokybiškos, konservuotus persikus galite susmulkinti ir susluoksniuoti su tunu taurėse ar kitokiuose nedideliuose stikliniuose induose. Toks užkandis bus kiek sunkesnis, bet atrodys gražiai, bus gardus ir atitiks sezoniškumo principus. Beje, kažkada mano draugė Vaiva prasitarė, kad jų šeimoje per Kūčias dažnai patiekiami persikai, įdaryti tunu - tokia tradicija atsirado Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, tada, kai parduotuvėse jau buvo įmanoma rasti šiam patiekalui reikalingų produktų. Apie šio užkandžio sąsajas su Belgija Vaiva nieko nenutuokė, bet aš jai papasakojau :) Na, o jeigu jūs taipogi esate iš tų, kurie nesižavi senaisiais lietuviškais valgiais, jeigu nuolat ieškote ko nors netikėto ir originalaus, atkreipkite dėmesį į šį belgišką užkandį, kuris papuoš ir Advento, ir šventinį stalą.  

Nuotrauka Kristinos


Pêches au thon - tunu įdaryti persikai 

Ingredientai

Konservuotas tunas
Majonezas
Nebūtinai: papildomi prieskoniai tunui pagardinti (smulkinti svogūnai, citrinos sultys, garstyčios, pipirai)
Konservuotų persikų puselės 
Nebūtinai: papildomi priedai (salotų lapai, pomidorai, kietai virti kiaušiniai, krevetės)* 
Prancūziškas batonas arba kitokia mėgstama duona (patiekiant) 
Nebūtinai: baltas vynas (patiekiant) 
  1. Nuo konservuoto tuno nupilkite aliejaus arba konservavimo skysčio perteklių. Dubenėlyje žuvį ištrinkite su majonezu - jo reikės maždaug 2-3 v.š., arba tiek, kad tuno masė būtų panaši į paštetą. Paragaukite, jeigu norite, pagardinkite tuno masę kitais mėgstamais prieskoniais: labai smulkiai supjaustytais svogūnais (itin tiktų švelnūs šalotiniai svogūnėliai), šlakeliu citrinos sulčių, šaukšteliu paruoštų garstyčių, grūstais juodaisiais pipirais.
  2. Išgriebkite konservuotų persikų puseles, jas sudėkite į sietą ir palikite, kad nulašėtų sirupo perteklius.
  3. Paruoštą tuno masę šaukštu sudėkite į persikų puseles. Jas surikiuokite į serviravimo lėkštę. Jeigu norite, užkandį papuoškite vienu ar keliais priedais - salotų lapais, pomidorais, kietai virtais kiaušiniais, krevetėmis. 
  4. Tunu įdarytus persikus valgykite su prancūzišku batonu arba kitokia mėgstama duona. Prie šio užkandžio labai tiktų ir gerai atšaldyto balto vyno taurė.
* Jeigu tunu įdarytus persikus patieksite su salotomis, prie jų praverstų pasiūlyti ir kokio nors padažo, geriausia - supilto į padažinę, kad kiekvienas valgytojas įsidėtų kiek tinkamas. Kadangi tunas gardinamas majonezu, salotų padažą taip pat galima gaminti su juo. Šįkart aš maždaug 3 v.š. majonezo sumaišiau su 3 v.š. grietinės, šlakeliu citrinos sulčių, šaukšteliu cukraus ir žiupsneliu džiovintų raudonėlių.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia, čia, čia ir čia.

Na, o pabaigai - apie malonius dalykus :) Laikydamasi tradicijų, jums, mano skaitytojai, sugalvojau padovanoti produktų matavimo puodelius ir šaukštelius, kurie ypač praverčia, gaminant patiekalus pagal amerikietiškus receptus. Mat ne kiekvienam būna aišku, koks gi tiksliai kiekis yra trečdalis puodelio grietinės, pusantro puodelio miltų ar ketvirtis šaukštelio sodos. Specialūs matavimo indeliai palengvins jums šią užduotį, ypač kepant, kai produktų normos turi būti ypač tikslios. 

Ką reikia daryti, jeigu panorote dovanėlės? Po šiuo įrašu pasidalinkite savo mėgstamiausiu šventiniu žuvų patiekalo receptu. Tai gali būti šaltas užkandis ar šiltas patiekalas, silkė, žuvų konservai, bet kokia sūdyta, marinuota, kepta, virta  ar troškinta žuvis. Dovanėlę atiduosiu tam žmogui, kurio receptą mano šeima panorės išmėginti ir išragauti. Ją galėsiu išsiųsti į bet kurią vietovę (ir dar pridėsiu savo iškeptų saldumynų :). Jūsų komentarų ir receptų lauksiu iki trečiadienio vakaro (gruodžio 13 d.), ketvirtadienį iš ryto paskelbsiu laimėtoją, o dovanėlę išsiųsiu penktadienį, kad laimėta prizą gautumėte tarpušvenčiu. Štai toks mano planas, tikiuosi, kad susigundysite :)

Nuotrauka Kristinos

2017 m. gruodžio 8 d., penktadienis

Guyuria, arba žagarėliai-traškučiai



Kai aną savaitę pamačiau, kad Aušra, Vaikų ir Vanilės šeimininkė, vėl paskelbė sausainių konkursą, iškart pasišoviau jame sudalyvauti. Šiais laikais tikri kepinių konkursai - nedažnas reikalas, mat paprastai apsiribojama Facebook'o formatu, kai siūloma ką nors palaikinti arba pašierinti. Kadangi aš Facebook'u nesinaudoju, visuomet nudžiungu, kai atsiranda galimybė prisijungti prie akcijų-atrakcijų senamadišku būdu. Be to, man atrodo gražu ne tik žodžiais, bet ir darbais palaikyti mėgstamų tinklaraštininkių ar tinklaraštininkų iniciatyvas :)

Vos perskaičius apie konkursą, mano galvoje iškart susirikiavo nemažas būrelis sausainių receptų. Ir tų, kuriuos esu ne kartą išmėginusi, bet dėl kokios nors priežasties nepaskelbusi savo puslapyje, ir tų, kuriuos išbandyti dar tik ketinu. Abejojau iki paskutinės minutės. O paskui viskas išsisprendė tarsi savaime: tą vėlyvą vakarą, kurį buvau numačiusi kepti sausainius, pamačiau, kad namuose nėra kiaušinių. Nė vieno. Taigi, iš mano apsvarstytų kandidatų, teliko vienas: guyuria, tradiciniai Guamo salos sausainiai. Jų tešla suminkoma iš kvietinių miltų ir kokosų pieno, o tada formuojami nedideli "kokonai", kurie verdami aliejuje iki traškumo. Galiausia atvėsę sausainiai sulaistomi cukraus sirupu ir išdžiovinami. Rezultatas - maži, labai lengvi, ne per daug saldūs, sausi ir traškūs sausainukai, kurių skonį ir konsistenciją galėčiau palyginti nebent su cukruotais riešutais. Guyuria sausainiai kai kada juokais vadinami jawbreakers, t.y. žandikaulių laužytojais, bet neišsigąskite: jų kietumas maždaug kaip migdolų, skirtumas tik tas, kad perkąsti sausainiai netrukus ištirpsta burnoje dėl savo trapumo.

Nuotrauka Kristinos

Guamo sala, neinkorporuota JAV teritorija Ramiajame vandenyne, Marianų salyne, pastaruoju metu vis dažniau minima grėsmingame kontekste - kaip Amerikos karinės bazės dislokavimo vieta ir artimiausias Šiaurės Korėjos taikinys. Žinoma, tai neteisinga, nes kiekvienas kraštas nusipelno, jog būtų kalbama ir apie ten esančius gerus dalykus. Guamo salos atveju, vienas iš pozityviųjų dalykų - čamorų (ang. chamorro), vietinių salos gyventojų, kultūra bei virtuvė. Tiesa, kalbant apie čamorų virtuvę, reikia turėti galvoje, kad nuo tada, kai 1521 m. čia išsilaipino Fernandas Magelanas, ji buvo nuolat veikiama atvykėlių. Todėl dabar saloje yra patiekalų, aiškiai bylojančių apie Ispanijos, Meksikos, Filipinų, Kinijos, Korėjos, Japonijos, JAV įtakas. Na, o kalbant apie guyuria sausainius, galima nesunkiai atsekti jų sąsajas su Indija. Indijoje, pirmiausia Goa valstijoje, kurioje gyvena didelė krikščionių bendruomenė, šie sausainiai vadinami kulkuls ir tradiciškai kepami Kalėdoms. Kalėdiniu gardumynu jie laikomi ir Guamo saloje, tad, nepaisant geografinio nuotolio, šie kepinėliai visiškai atitinka dabartinius mūsų, vakariečių, poreikius ir lūkesčius. Bet, žinoma, juos galima kepti nebūtinai kalėdiniu laikotarpiu. Sako, Guamo saloje šie sausainiai (tiek naminiai, tik pirkti parduotuvėje) yra populiarus užkandis kiaurus metus. Turistai tuo tarpu juos mielai veža lauktuvių savo draugams ir namiškiams.

Nuotrauka Kristinos

Dabar keletas žodžių apie technines konkretybes. Taigi, pirmiausia perspėsiu, jog šiems sausainiams tešla turi būti "prasta", t.y. suminkyta tik iš miltų ir kokosų pieno. Norint padidinti sausainių traškumą, galima dėti labai nedidelį kiekį sviesto, tik jokiu būdu ne per daug - riebi tešla, verdama aliejuje, greičiau jau dega, negu tampa traški. Štai kodėl, radę guyuria sausainių receptų, kurie siūlo gaminti tešlą su daug sviesto, cukrumi, kiaušiniais, kepimo milteliais ir pan., per daug nesižavėkite: tokie sausainiai bus arba per minkšti, arba apdegę. Kitas dalykas - tešlos kiekis. Kone visuose originaliuose receptuose tešlos siūloma gaminti didžiulį dubenį. Tai nėra gera mintis, nes sausainius gaminsite pusę dienos, o valgysite pusę metų. Žinoma, šie sausainiai gali stovėti mėnesiais, bet jeigu neketinate jų sandėliuoti, geriau nepersistengti. Aš, net drastiškai sumažinusi produktų normas, vis tiek jų prisikepiau nemažą kalnelį. Kitaip sakant, šie sausainiai labai ekonomiški: iš mažo tešlos kiekio išeis daug sausainių.

Sausainių formavimas. Nuotrauka Kristinos

Sausainių gaminimas nesudėtingas, bet gana neįprastas: atgnybus tešlos gabaliuką, iš pradžių suformuojamas rutuliukas, tuomet jis išplojamas į ploną ovalą, prispaudžiamas prie apverstos šakutės pagrindo ir galiausia susukamas, gaunant dryžuotą "kokoną". Tiesą sakant, vietoje šakutės galima naudoti ir kokį kitokį įrankį, svarbiausia, kad jo paviršius turėtų griovelius. Tarkime, Guamo salos gyventojai sausainių gamybai naudoja specialias medines ar plastikines lenteles, panašias į pjaustymo lenteles, tik išvagotas negilių įrantų (tokios naudojamos ir Italijoje kai kurių rūšių gnocchi gaminti). Na, o Indijoje šiam reikalui pritaikomos netgi naujos plastikinės šukos. Vis dėlto pačios paprasčiausios šakutės - bene populiariausias įrankis guyuria gamybos procese, nes jomis galima suformuoti tradicinės išvaizdos sausainius, neišlaidaujant ir neperkant jokių specialių prietaisų. Tiesa, iš savo patirties galiu pasakyti, kad patogiausia naudoti tokias šakutes, kurių dantys gana ilgi, siauri ir nelabai aštrūs - tuomet tešla gražiai ornamentuojama, o susukti sausainiai būna patys dailiausi.

Pagaminti sausainiai verdami aliejuje, kol tampa rusvos spalvos ir visiškai sausi. Šis etapas reikalauja šiek tiek kantrybės, nes viena porcija sausainių verdama apie 20-30 min. Iš pradžių atrodo, kad sausainiai amžinai liks balti, bet kažkuriuo metu jie pradeda gana sparčiai ruduoti - tuomet akylai saugokite, kad nesudegtų. Iškepti sausainiai būna prėski, o norint juos pasaldinti, teks išsivirti sirupo. Kokį jo kiekį virsite, priklausys nuo to, kiek saldžių sausainių pageidausite. Tarkime, aš sausainius saldinau saikingai, o kai kas sirupo pila tikrai nemažai, be to, sausainius dar papildomai apibarsto cukrumi. Antrasis svarbus dalykas - sirupo tirštumas, kurį irgi galite rinktis pagal savo norus: skystesnį bus lengviau paskirstyti, bet jis ilgiau džius, o tirštesnį bus sunkiau sumaišyti su sausainiais, užtai jis išdžius gana greitai. Pagaliau svarbu žinoti, kada sirupą virti. Taisyklė čia tokia: laistant turi būti arba šilti sausainiai ir šaltas sirupas, arba šiltas sirupas, bet atvėsinti sausainiai. Tad jeigu sirupą išvirsite ir atvėsinsite iš anksto, galėsite juo sulaistyti ką tik iš aliejaus išgriebtus sausainius, o jeigu sirupą virsite pačioje pabaigoje ir naudosite šiltą, iš pradžių palaukite, kol visi sausainiai atvės.

Nuotrauka Kristinos

Na ir pabaigai. Prieš pagamindama guyuria, dar kartą peržiūrėjau įrašus Aušros tinklaraštyje. Su žagarėlių tipo sausainiais ji, regis, nedraugauja (o gal tik neištaiko progos jų pagaminti - arba aprašyti?). Atvirkščiai, susidaro įspūdis, kad Aušros šeima labiausia mėgsta orkaitėje keptus, minkštus, sodraus skonio sausainius. Ir, deja, aš negaliu pažadėti, kad guyuria bus daug skanesni už, pavyzdžiui, klasikinius sausainius su šokolado lašeliais. Jų tiesiog neįmanoma sulyginti. Guyuria pirmiausia siūlo visai kitą, naują patirtį - ir sausainius gaminant, ir juos ragaujant. Tai sausainiai-užkandukai, sausainiai-spraginti kukurūzai, sausainiai-traškučiai. Sakoma, kad po pirmojo kąsnio jiems prielankumą pajunta toli gražu ne kiekvienas. Bet antrojo norisi. Ir trečiojo. O tada jau sunku sustoti :) Tad tikiuosi, jog sugundysiu visus, kurie atsargiai žiūri į žagarėlių kepimą, išeiti iš savo komforto zonos ir išmėginti šį bei tą naujo :)

Nuotrauka Kristinos


Guyuria, arba žagarėliai-traškučiai

Ingredientai: (išeis vidutinio dydžio dubenėlis)

2-2½ puodelio kvietinių miltų ("prastų", aš naudojau 550D)
1 v.š. sviesto
200 ml tiršto kokosų pieno (aš naudoju "Tetra Pack" pakuotėse, nes šis pienas būna be jokių kitų priedų, išskyrus vandenį)
~ 500-700 ml neutralaus skonio ir kvapo aliejaus (sausainiams virti)
Sirupui:
½ puodelio cukraus
⅓ puodelio vandens
  1. Į didelį dubenį suberkite 1 puodelį miltų. Sudėkite į jį gabaliukais supjaustytą sviestą ir pirštais įtrinkite jį į miltus. Tuomet supilkite kokosų pieną ir pradėkite minkyti tešlą, papildomai vis įpildami miltų. Neįmanoma pasakyti, kiek jų tiksliai prireiks - tai priklausys nuo miltų rūšies, kokosų pieno tirštumo ir t.t. (aš iš viso sunaudojau 2¼ puodelio). Užminkyta tešla turėtų būti vidutinio kietumo, elastinga ir nelipni. Suminkytą tešlą surinkite į rutulį, įvyniokite į maistinę plėvelę ir palikite maždaug 15-20 min., kad pabrinktų.
  2. Suformuokite sausainius. Galite iš pradžių visą tešlą išskirstyti į nedidelius (maždaug vyšnios dydžio) rutuliukus, o galite tešlos kaskart atsignybti iš viso rutulio - padarę kelis sausainius suprasite, kiek tiksliai jos reikia (aš rinkausi antrąjį būdą). Kiekvieną tešlos gabaliuką išplokite į ploną ovalą ir dėkite ant apverstos šakutės pagrindo - tešlos turėtų būti tiek, kad uždengtų visą plotą nuo šakutės pagrindo iki dantų smaigalių. Tešlą lengvai paspauskite, o tada susukite sausainį, pradėdami nuo šakutės pagrindo, baigdami dantimis. Turėtų išeiti dryžuotas "kokonas". Atsiminkite - kuo ploniau išplosite tešlą, tuo gražesnis (o vėliau ir traškesnis) bus sausainis. Pagamintą sausainį dėkite ant stalo (tik nebarstykite miltais - šie aliejuje ims degti!), o tada formuokite kitą sausainį ir t.t. Tegul suformuoti sausainiai šiek tiek apdžiūva - tai jiems tik į naudą.
  3. Kai suformuosite visus sausainius, storadugniame prikaistuvyje įkaitinkite aliejų. Sudėkite maždaug pusę sausainių, geriausia tų, kuriuos pagaminote pirmus, ir kurie labiausia apdžiuvę. Retkarčiais pamaišydami, virkite ant vidutinės ar kiek mažesnės už vidutinę ugnies, kol jie taps gražios rusvos spalvos ir išsausės - tas nutiks maždaug po 20-30 min. Išvirusius išgriebkite į dubenį, išklotą popieriniais rankšluosčiais, o į aliejų sudėkite antrą porciją sausainių ir juos išvirkite.
  4. Išvirkite sirupą*: cukrų užpilkite vandeniu ir maždaug 3-5 minutes pavirkite, kol sirupas šiek tiek sutirštės. Tuomet palaukite, kol sirupas truputį pravės ir dar karštu apšlakstykite atvėsusius sausainius, sudėtus į tuščią skardą. Kelis kartus pamaišykite juos šaukštu, kad sirupas geriau pasiskirstytų. Jeigu sirupo pribėgo ant skardelės dugno, sausainius geriausia išimti ir viena eile sudėti ant kepimo popieriaus lakšto - tuomet būsite tikri, kad jie neprilips prie skardos ir nesulips vienas su kitu.
  5. Cukruotus sausainius palikite džiūti, kol cukrus pabals, o patys sausainiai taps visiškai sausi. Džiovindami kelis kartus pamaišykite ranka, kad vienodai išdžiūtų visi sausainių šonai.
  6. Sausainius galite valgyti tuojau pat arba saugoti kelias savaites ir net mėnesius. Juos galite tiekti kaip desertą su kava arba arbata (labai tinka arbata su pienu, medumi ir prieskoniais), o taip pat kaip užkandžius kelionėje ir pan.
* Jeigu norite, sirupą galima išvirti iš anksto ir atvėsinti - tuomet juo bus galima apšlakstyti dar karštus, ką tik aliejuje išvirtus sausainius.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čiačia ir čia.

2017 m. gruodžio 4 d., pirmadienis

Šokoladinis sausainių pyragas



Šokoladinio sausainių pyrago receptas čia ir dabar atsirado neatsitiktinai. Jis skirtas visiems šio tinklaraščio skaitytojams, bet pirmiausia kolegai ir bendražygiui Aidui, iš kurio išmokau kepti puikiuosius pekano riešutų sausainius. Praėjusią savaitę, šį bei tą aptarinėjant draugų kompanijoje, kalba netikėtai pasisuko apie kokosų sviestą. Ir tada prasitariau, jog su šiuo produktu galima pagaminti radijo pyragą. Ką, ką? Radijo pyragą! Geras? Ne tas žodis! Hm... o tinklaraštyje receptas yra? Tai kad ne... Kodėl? Gero pasiteisinimo neturėjau, todėl nusprendžiau skubos tvarka skirti įrašą šiam desertui. Esu tikra, kad jis patiks visiems šokolado mėgėjams. Aidui, manyčiau, irgi. Nes argi gali šokoladinis pyragas tokiu pavadinimu nepatikti žmogui, kuris nuosekliai domisi mokslo istorija ir nūdienos atradimais, technika ir technologijomis, informacinėmis sistemomis, filosofija, istorija ir, žinoma, kulinarija?.. Na, o turint galvoje faktą, kad pyragas nesunkiai ir be skubos pagaminamas maždaug per pusvalandį, taps visiškai aišku, jog tai desertas, tiesiog idealiai subalansuotas vaikinams, kurie mėgsta ne tik smaližiauti, bet ir sukiotis virtuvėje.

Nuotrauka Kristinos

Radijo pyragas (šved. radiokaka) laikomas klasikiniu Švedijos desertu, atsiradusiu XX a. pirmojoje pusėje, ypač išpopuliarėjusiu XX a. viduryje ir iki šiol nepraradusiu savo pozicijų kasdieninėje ir šventinėje namų virtuvėje. Kodėl toks neįprastas pyrago pavadinimas? O jūs pažiūrėkite, kaip anais laikais, kai dienos šviesą išvydo šio deserto receptas, atrodė radijo aparatai:

1948 m. pasirodęs Philips firmos radijo aparatas.

Taigi, vienas iš populiariausių (ir, mano nuomone, įtikinamiausių) paaiškinimų, kodėl pyragas Švedijoje buvo pavadintas radijo pyragu - tai išorinis jo panašumas į radijo aparatus, kuriuos dabar galėtume išvysti nebent muziejuose ir senose fotografijose. Vis dėlto ši pavadinimo kilmės versija toli gražu ne vienintelė. Antra teorija aiškina, kad, klausant radijo, valgomas sausainių pyragas mažiau traškėdavo negu vieni sausainiai, dėl to radijo valandėlių metu jam imta teikti pirmenybė, o ir pats pyragas pradėtas vadinti radijo pyragu. Anot trečiosios, šio deserto receptas pirmą kartą buvo paskelbtas kulinarinio radijo konkurso metu, todėl ir gavo tokį pavadinimą.

Vis dėlto nė vienos iš aukščiau paminėtų hipotezių kulinarijos istorikai nėra įrodę, tad, griežtai žiūrint, tai tik spėlionės. Apie miglotą pyrago kilmę byloja ir tai, kad senesnėse švediškose knygose jis gali turėti kitokį pavadinimą (pavyzdžiui, iskaka, pažodžiui - ledinis pyragas). O jeigu dar žvilgtelėsime į kaimynines šalis, visai apsisuks galva, nes analogiškai šokoladinį sausainių pyragą gamina suomiai, danai, olandai, vokiečiai ir kiti. Ir, žinoma, kiekviena šalis jį vadina savaip. Pavyzdžiui, suomiams šis desertas žinomas kaip rexkakku arba rex-kakku (nuo Rex firmos sausainių, Suomijoje tradiciškai naudojamų šio pyrago gamyboje). Vokiečiai turi net kelis jo pavadinimus, įskaitant tokį egzotišką kaip Kalter Hund (pažodžiui šaltas šuo) ir t.t. Vadinasi, šis pyragas greičiausia atsirado kiek seniau negu išpopuliarėjo radijas, ir visiškai neaišku, ar Švedija yra jo gimtinė. Tačiau reikia sutikti, kad, kilus tokiai painiavai, net kelios šalys gali lengva ranka priskirti jį savo nacionalinėms virtuvėms ir vadinti kaip tinkamos.

Nuotrauka Kristinos

Visai gali būti, kad mūsiškis tinginys irgi turi istorinių sąsajų su švedų radijo pyragu. Tačiau neapsigaukite! Tinginys paprastai gaminamas su sviestu, kondensuotu pienu ir laužytais sausainiais, o radijo pyragas - būtinai su kokosų sviestu (ne paprastu sviestu, ne margarinu ir ne jokiais kitais riebalais), kiaušiniais, cukrumi ir nelaužytais sausainiais. Senesniuose receptuose į radijo pyrago sudėtį dažniausia įeina kiek didesnis kokosų sviesto kiekis ir kakavos milteliai, tačiau nuo XX a. antrosios pusės, kai Europoje pagerėjo ekonominė situacija, vis dažniau kakava keičiama tirpinta šokolado plytele. Šokolado, kokosų sviesto, kiaušinių ir cukraus mišinys, netgi gerai atšalęs, būna minkštas ir kremiškas, todėl puikiai kontrastuoja su traškiais sausainiais. Tokio pyrago geriau šilumoje per ilgai nelaikyti, kad neištežtų. Beje, keliaudama atkreipiau dėmesį, jog skandinavų cukrainėse šis pyragas neretai dedamas prie ledų ir kitų šaldytų desertų, o ne prie kepinių.

Taigi, labai abejoju, kad radijo pyragą būtų korektiška tapatinti su tinginiu. Ir, manau, tokios nuomonės esu ne aš viena. Ne taip seniai, gal praėjusią žiemą, viename populiariame lietuviškame naujienų portale buvo paskelbtas radijo pyrago receptas, tačiau vertėja jį neapdairiai pavadino tinginiu. Komentatoriai buvo negailestingi ir iš visos širdies piktinosi, esą tokio tvarinio tinginiu pavadinti negalima! Ko gero negalima. Bet receptas čia niekuo dėtas, ir jo dėti į šuns dienas nereikėtų. Tai tiesiog visai kitas desertas, o nesusipratimas tąkart kilo dėl vertėjos lengvabūdiškumo.

Na, o grįžtant prie švediško radijo pyrago, tai turiu prisipažinti, kad išmėginau kelis jo variantus. Internete radijo pyrago receptų daug, jie vienas nuo kito dažniausia skiriasi tik tų pačių produktų proporcijomis. Tačiau pastarosios vis dėlto yra labai svarbios! Esu gaminusi šį pyragą su kakava ir su šokoladu, su didesniu kokosų sviesto kiekiu ir su mažesniu, su sausainiais ir su krekeriais. Ir tie pyragai tikrai išeidavo vis kitokie. Vienas buvo toks riebus, kad kokosų sviesto prisigėrė net sausainiai. Kitas toks kietas, kad, norint atpjauti gabalėlį, tekdavo gerokai pavargti. Trečiasis per mažai šokoladinis, ir t.t., ir pan. Galų gale nusprendžiau, kad išmintingiausia remtis klasika - knyga Sju sorters kakor, daugybę kartų perleista švediškų kepinių Biblija. Labai senuose leidimuose šį pyragą ir ji siūlo gaminti su kakava (žr. senąjį receptą), tačiau visi naujesni leidimai rekomenduoja naudoti šokoladą (iš savo patirties galiu pasakyti, kad geriausia rinktis juodą, tokį, kuriame kakavos procentas apie 70% ar daugiau, antraip šokoladinis kremas bus per šviesus ir per riebus). Tai va, šis receptas buvo liuks. Prie jo ir apsistojau. O dabar keliu jį čia, kad jums netektų kartoti mano klaidų :)

Nuotrauka Kristinos


Radiokaka - radijo pyragas (šokoladinis sausainių pyragas)

Ingredientai:

~ 25 sausainiai, pageidautina vaniliniai
2 labai švieži kiaušiniai
300 ml (~ 150 g) cukraus pudros
200 g šokolado (kuo didesnis procentas kakavos, tuo geriau)
200 g kokosų sviesto
  1. Pasirinkite indą, kuriame stingdysite pyragą (dažniausia šiam pyragui naudojama pailga kekso forma), jį išklokite kepimo popieriumi arba maistine plėvele. Patikrinkite, ar galėsite į jį gražiomis eilėmis sudėti sausainius. Gali būti, kad kai kuriuos sausainius reikės perpjauti/ perlaužti per pusę ar į daugiau dalių - padarykite tą iš anksto, nes vėliau, kai šokoladinis užpilas bus paruoštas, pyragą formuoti reikės greitai.
  2. Labai kruopščiai nuplaukite ir nusausinkite kiaušinius. Jeigu norite, juos ištrinkite actu ar citrinos sultimis ir maždaug po 1 min.  nuplaukite antrą kartą (salmonelės nepakenčia rūgščios terpės ir žūva). Kiaušinius nušluostykite ir sumuškite į indą, kuriame plaksite. Sudėkite cukraus pudrą. Plakite, kol kiaušiniai ir cukrus virs tirštomis putomis.
  3. Kitame inde virš garų ištirpinkite gabalėliais sulaužytą šokoladą ir kokosų sviestą. Gerai išmaišykite, kad masė būtų vientisa.
  4. Sumaišykite kiaušinių-cukraus plakinį ir šiltą šokolado-kokosų sviesto masę. Tą bus lengviau padaryti, jeigu gautą mišinį išplaksite šluotele.
  5. Kai šokoladinė masė bus paruošta, keletą jos šaukštų paskleiskite ant indo, kuriame formuosite pyragą, dugno. Tada dėkite eilę sausainių, ant jų užpilkite šokolado, vėl dėkite sausainių eilę ir t.t., kol sunaudosite visus sausainius ir šokolado užpilą. Susluoksniavę pyragą, jį uždenkite (čia labai praverstų maistinė plėvelė) ir lengvai paspauskite, kad pyrago viršus būtų daugmaž lygus.
  6. Pyragą dėkite į šaldytuvą ir šaldykite keletą valandų, geriausia per naktį.
  7. Kitą dieną pyragą išimkite iš formos, nulupkite kepimo popierių ar maistinę plėvelę. Jeigu norite, galite jį papuošti šokoladu, pabarstukais, cukruotais vaisiais ir pan.
  8. Jeigu norite, kad pyragas būtų minkštesnis, apie pusvalandį palaikykite kambario temperatūroje. Pjaustykite riekelėmis ir tiekite su arbata arba kava.
Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

2017 m. gruodžio 2 d., šeštadienis

Persiška cidonijų uogienė



Šiltuose kraštuose įpusėjo cidonijų sezonas (jos dar vadinamos aivomis nuo rus. айва). Lietuvoje šie vaismedžiai auginami retai, o ir mūsų klimato sąlygos jiems ne itin palankios. Užtai apie naują cidonijų derlių mums primena didieji prekybos centrai: kvapnių, ryškiai geltonų, vos į rieškučias telpančių "kriaušių" dėžučių galima aptikti prie kitų atvežtinių vaisių. Tikiu, kad cidonijos mūsų šalyje turi gerbėjų, bet, spėju, ne per daugiausia. Ir pirmiausia todėl, kad žmonėms trūksta žinių, ką su jomis galima nuveikti. Kodėl taip sakau? Kai prieš kelerius metus vienoje mugėje paklausiau pardavėjo, ar turi cidonijų sodinukų, šis atsakė: Neturiu. Tiksliau, turiu, bet neatsivežiau. Vienok, net jeigu turėčiau, jums neparduočiau. Tai siaubingo skonio vaisiai. Visai netrokštu, kad paskui mane keiktumėte! Mėginau jam paaiškinti, jog cidonijos peikiamos nepelnytai, tik reikia mokėti jas paruošti. Bergždžiai. Aš neįtikinau to vyro, o jis manęs. Ir panašių pokalbių apie cidonijas yra buvę ne vieną kartą.

Nuotrauka Kristinos

Vis dėlto cidonijų medelių aš pasisodinau (ačiū Asta ir Mariau!). Kol kas jie dar neveda vaisių, todėl labai džiaugiuosi, kad jų galima įsigyti parduotuvėse. O šį įrašą skiriu skaitytojams, kurie su cidonijomis kol kas neturėjo jokių reikalų, beigi tiems, kurie yra su šiais vaisiais susidūrę ir jais nusivylę.

Pradėti reikėtų nuo paaiškinimo, jog cidonijos visuomet valgomos termiškai apdorotos. Nors botaniškai cidonijos (lot. cydonia oblonga) giminingos obuoliams bei kriaušėms, tačiau savo skoninėmis savybėmis labiau primena dažnai soduose auginamus japoninius svarainius (lot. chaenomeles japonica) bei mums mažiau pažįstamus kininius svarainius (lot. pseudocydonia sinensis). Beje, angliškai visi šie vaisiai vadinami quince, ir tai gali sukelti šiokios tokios painiavos. Mat cidonijos, palyginti su svarainiais, yra žymiai didesnės, minkštesnės, sultingesnės, nesaldžios, bet ir nelabai rūgščios, ties centru šiek tiek grūdėtos (kaip kai kurių veislių kriaušės). Štai kodėl, tarkime, su cidonijomis troškinta aviena bus maloniai, švelniai rūgštelėjančio skonio, o vietoje cidonijų įdėjus tokį pat kiekį svarainių, patiekalas taps aitriai rūgštus ir nevalgomas. Tad suradę receptą, kurio ingredientų sąraše puikuojasi žodis quince, pirmiausia išsiaiškinkite, apie kuriuos tiksliai vaisius kalbama, antraip jūsų patiekalui gali grėsti katastrofa.

Amandos Newton (~1860-1943) piešinys, sukurtas 1909 m. ir vaizduojants Champion veislės cidonijos vaisių. Ši amerikiečių iliustratorė visą gyvenimą dirbo JAV Žemės ūkio departamente, jos specializacija buvo vaisių piešiniai. Nepriekaištingai atlikti, jie išgarsino autorę visoje šalyje.

Cidonijos, kaip jau supratote, virtuvėje gali būti naudojamos įvairiems tikslams - pradedant saldumynais, baigiant mėsos troškiniais. Vis dėlto bene populiariausias šių vaisių panaudojimo būdas - visokiausios uogienės, džemai, sūriai, kompotai ir pan. Pakaitinus cidonijas su cukrumi (arba medumi), jos ne tik suminkštėja, tampa malonaus, saldžiarūgščio skonio, bet ir įgyja gražią spalvą. Kad įvyktų šis "stebuklas", ir gelsvi, neišvaizdūs vaisių gabaliukai virstų raudonai oranžine uogiene, ant mažos ugnies cidonijos verdamos pakankamai ilgai, apie 2 val. Kuo ilgiau verdama, tuo intensyvesnė darosi jų spalva. Taigi, jeigu jums svarbus estetinis maisto aspektas, turėkite šią taisyklę galvoje, gamindami ne tiktai uogienę, bet ir kitokius cidonijų desertus.

Nuotrauka Kristinos

Skirtingose pasaulio vietose cidonijų saldumynai gaminami vis kitaip. Pavyzdžiui, Europoje ir Pietų Amerikoje bene labiausia mėgstamas vadinamasis cidonijų sūris - labai tirštas vientisos konsistencijos džemas, sustingęs į kietus drebučius ir pjaustomas peiliu. O štai Kaukaze ir Viduriniuose Rytuose, kur cidonijos auginamos nuo neatmenamų laikų (ir nenuostabu - manoma, kad šie vaismedžiai kilę iš tų kraštų), pirmenybė teikiama uogienėms. Tokiu atveju vaisių gabaliukai verdami sirupe, kad nesuirtų ir neištežtų, o taptų vaiskios spalvos, tarsi permatomi. Aš pirmą kartą tokios uogienės receptą pamačiau puslapiuose, skirtuose Irano virtuvei, ir nuo tada šis cidonijų gardumynas man pirmiausia asocijuojasi su šia šalimi. Tiktai todėl šiam įrašui priskyriau Irano etiketę - iš tikrųjų, identiškų (arba labai panašių) cidonijų uogienės receptų galite nesunkiai rasti ir kitų šalių tradicinėse virtuvėse.

Cidonijų uogienę išvirti nesudėtinga, bet užrašant receptą, yra vienas sunkumas: kadangi cidonijų vaisiai būna įvairaus dydžio, o virimo laikas irgi gal skirtis, beveik neįmanoma pasakyti, kiek tiksliai sirupo reikia paruošti. Jeigu vaisiai palyginti nedideli, 1 puodelio cukraus ir 1½ puodelio vandens gali užtekti 3 cidonijoms. Jeigu vaisiai didžiuliai, tokio pat kiekio sirupo galbūt prireiks vienai cidonijai, supjaustytai į gabalėlius, išvirti. Čia jums labiausia padėtų patirtis ir nuojauta: svarbiausia, stebėkite, kad sirupas virimo pradžioje apsemtų vaisius.

Ir paskutinis dalykas. Rytuose cidonijų uogienė paprastai patiekiama pusryčiams su balta duona, sūriu, arbata. Labai mėgstu tokį derinį, ir jau ne kartą apie jį su didžiausiu entuziazmu kalbėjau, rašydama apie kriaušių, batatų, raugerškių, sedulų uogienes ir džemus. Variantas su cidonijomis taip pat labai geras, ir ne tik pusryčiams. Na, o jeigu duona ir sūris jums ne draugai, cidonijų uogiene galima gardinti, pavyzdžiui, jogurtą arba varškę. Arba ryžių košę. Arba ledus. Arba raudoną cidonijos riekelę uždėti ant sumuštinio su kepto kalakuto krūtinėle. Žodžiu, verta pasidairyti tų cidonijų ir susipažinti su jomis artimiau :)

Nuotrauka Kristinos


Moraba-ya Beh - persiška cidonijų uogienė

Kadangi cidonijos būna skirtingo dydžio, negalima nurodyti tikslaus produktų kiekio.

Ingredientai:

Cidonijos (aš naudojau 2 didžiules)
Cukrus (aš naudojau 2 puodelius, iš viso 500 ml)
Vanduo (aš naudojau 3 puodelius, iš viso 750 ml)
Citrinos sultys (aš naudojau 1 citrinos sultis)
Kardamono ankštelės arba sėklos (pagal skonį; aš naudojau 2 ankšteles)
Nebūtinai: Rožių vanduo (pagal skonį; aš naudojau 1 v.š.)
  1. Kruopščiai nuplautas cidonijas supjaustykite norimo dydžio ir storio riekelėmis ar gabaliukais; sėklalizdžius išmeskite, bet odelės nenulupkite.
  2. Įvertinkite, kokį kiekį paruoštų vaisių turite. Dabar reikia iš cukraus ir vandens išvirti tiek sirupo, kad jis vos apsemtų paruoštas cidonijas (aš 1 didžiulei cidonijai ėmiau 1 puodelį cukraus ir 1½ puodelio vandens). Sirupą virkite dideliame puode (tik ne aliuminiame) apie 3-5 minutes, tuomet įspauskite į jį citrinos sulčių ir įmeskite sutraiškytų kardamono ankštelių ar sėklų. 
  3. Į verdantį sirupą sudėkite cidonijas. Jeigu sirupo mažokai, papildomai įpilkite tiek vandens (geriau karšto, pavyzdžiui, užvirinto virdulyje), kad vaisių skiltelės būtų vos apsemtos. Kai sirupas vėl užvirs, sumažinkite ugnį, o puodą uždenkite. Virkite maždaug 2 val., kol sirupas sutirštės, o cidonijų gabaliukai įgaus gražią raudonai oranžinę spalvą. Virdami kokius 2-3 kartus atidenkite puodą ir uogienę atsargiai pamaišykite, tik ne per dažnai, kitaip cidonijų spalva liks šviesi. Jeigu norite, galite panaudoti Rytų šeimininkių gudrybę: iš pradžių puodą uždengti švariu virtuviniu rankšluostėliu, ir tik tada - dangčiu (bet žiūrėkite, kad rankšluostėlio kampai nesiektų liepsnos!). Tokiu atveju garai susigers į medžiagą, užuot nuo uždengto dangčio kritę atgal į uogienę, taigi, sirupas bus tirštesnis.
  4. Baigiant virti, cidonijų uogienę galima pagardint rožių vandeniu. Jį įmaišę, uogienę pakaitinkite dar 2-3 min. ir nukaiskite.
  5. Jeigu norite, uogienę galite supilstyti į švarius stiklainius ir užsukti dangteliais. Jeigu virėte nedidelį kiekį, perdėkite uogienę į serviravimo indą ir palikite, kad atvėstų. Ragaukite, kai visiškai atšals ir sutirštės.
Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

2017 m. lapkričio 27 d., pirmadienis

Keptas ožiuko kumpis



Kažkodėl man labai norėjosi šį receptą paskelbti iki Advento. Na žinote, jeigu kartais turėtumėte užsilikusį ožiuko kumpį ir stokotumėte idėjų, ką su juo nuveikti, iki prasidedant pasninkui :) Sakau tai nerimtai, puikiai suprasdama, kad ne taip daug žmonių Lietuvoje valgo ožkieną, o jeigu jau jos turi, tai ir žino, kaip šią mėsą paruošti. Ir vis dėlto, kartais visi mes pasidairome po interneto platybes, norėdami atrasti ką nors kitoniško, negu esame įpratę.

Mūsų namuose ožkiena valgoma kelis kartus per metus. Tačiau paprastai tai būna patiekalai, pagaminti iš pagyvenusios ožkelės, todėl turintys įvairių troškinių ir karių pavidalą - kaip ir priklauso mėsai, reikalaujančiai ilgo bei lėto terminio apdorojimo. Keletą tokių receptų esu paskelbusi šiame tinklaraštyje ir, turiu pasidžiaugti, kad jie gana populiarūs. Iš to sprendžiu, kad Lietuvoje ožkiena vis dėlto nėra negirdėta neregėta egzotika. Na, o šiandien noriu padėkoti savo draugei Vaivai, kuri mane supažindino su ūkininke Jolanta - būtent iš jos įsigijau jauno ožiuko mėsos. Labai šviežios, minkštos ir kruopščiai sutvarkytos. Tokia ožkiena neturi jokio pašalinio kvapo, o savo skoniu primena avieną, tik yra šiek tiek liesesnė.

Nuotrauka Kristinos

Užpakalinis ožiuko kumpis (kaip ir ėriuko ar veršiuko kumpiai) ko gero labai panašiai kepami daugelyje šalių. Lygindama įvairių kraštų virtuves, pastebėjau, kad dažniausia skiriasi tik prieskoniai, kuriais įtrinama mėsa. Čia paskelbtą receptą aš nusižiūrėjau seniai, dar tada, kai pradėjau gaminti ožkienos troškinį su vynu ir daržovėmis, priskiriamą Angolos virtuvei, bet iš tikrųjų turintį akivaizdžias sąsajas su Portugalijos kulinarine tradicija. Apie šį receptą galima pasakyti tą patį. Mat prieš pašaunant į krosnį ar orkaitę, ožkieną rekomenduojama pamarinuoti, įtrynus česnakais, grūstais baltaisiais pipirais ir aitriąja paprika, aromatizavus lauro lapais, apšlaksčius citrinos sultimis, alyvuogių aliejumi ir vynu. Šiame prieskonių rinkinyje vargu ar įžvelgsite ką nors afrikietiško - patiekalas visa savo esybe liudija, jog yra europietiškos kilmės. Tačiau ko tik nepadaro ilgi kultūrų sąveikų dešimtmečiai - dabar, nors kolonializmo epocha jau praeity, adaptuotus patiekalus Angolos žmonės laiko neginčytinai savais, o cabrito assado, t.y. keptas ožiukas pristatomas kaip jų virtuvės pažiba.

Kai sakau keptas ožiukas, neturiu galvoje kokios nors metaforos. Afrikoje, kur prie stalo sėda gausi šeima, o dar dažniau, ypač kaimuose, - ištisa bendruomenė, iš tikrųjų kepamas visas ožiukas, neretai įdarytas savo paties subproduktais, daržovėmis, prieskoninėmis žolelėmis. Žodžiu, nemenkas kalnelis mėsos, kurios aiškiai per daug statistinei lietuvių šeimai. Tad mums daug patogiau kepti tik dalį ožiuko. Šiuo atveju aš rinkausi kumpį. Iš jo, beje, išėmiau kaulą: taip mėsa greičiau ir geriau persigėrė prieskoniais, o iškepusią ją buvo lengviau gražiai supjaustyti. Kad kepdama mėsa išlaikytų vientiso gabalo formą, prieš kepdama ją suvaržiau medvilniniu siūlu, o iškepusi jį kuo lengviausia nuėmiau.

Nuotrauka Kristinos

Šis receptas labai paprastas, svarbu tik akylai stebėti, kad kepama mėsa neperdžiūtų. Mano močiutė ožiuko kumpį (įtrintą lietuviškais prieskoniais - česnaku, kmynais, kalendros sėklomis, juodaisiais pipirais) kepa ir/ar troškina senoviniame pečiuje, špižiniame britvone, ir, turiu pripažinti, jog tai pats idealiausias būdas minkštai, sultingai mėsai paruošti. Man, deja, tenka suktis su orkaite. Aš dažniausia naudoju kepimo rankovę, kadangi ilgesnį laiką atvirai kepant liesą kumpį, netgi puikiai išmarinuotą, jis labai išsausėtų. Tik pačioje pabaigoje, jeigu reikia, prakerpu plėvelę, įjungiu grilį ir leidžiu mėsai gražiai paskrusti - tai turėtų trukti ne ilgiau negu 3-5 min. Jeigu neturite kepimo rankovės, panaudokite troškintuvą su dangčiu (atidenkite jį prieš pat baigiant kepti mėsai), o jeigu nėra nė to, tai naudokite nedidelę metalinę ar keraminę (ne stiklinę) kepimo skardelę ir dažnai (maždaug kas 20 min.) laistykite kepsnį jo paties sultimis.

Cabrito assado paprastai patiekiamas su bulvėmis - jas įprasta sudėlioti aplink kepsnį ir kepti drauge su mėsa. Aš bulvių skilteles iš pradžių apviriau garuose, o apkepinau tuomet, kai iš indo išėmiau  mėsą. Atkreipkite dėmesį: bulvės linkusios sugerti mėsos padažą! Net jeigu manote, jog kepimo sulčių daug, bulvės greičiausia visą jį išsausins. Žinoma, pačios bulvės bus labai gardžios. Tačiau kumpis vis dėlto yra tokia mėsa, kurią valgant norisi pašlakstyti padažu. Taigi, mano patarimas būtų toks: arba, apšlakstę alyvuogių aliejumi ir pabarstę prieskoniais, apkepinkite bulves atskirame inde, arba prieš sudėdami bulves į indą, kuriame kepė mėsa, nusemkite šiek tiek mėsos sulčių į padažinę ir jas laikykite šiltai, kol prireiks.

Apie kitas daržoves mano recepto šaltiniai nutyli. Aš šįkart gaminau saldžiarūgštes kopūstų, morkų ir paprikų salotas - mums buvo gardu. Na, bet čia jau jūsų valia rinktis :)

Nuotrauka Kristinos


Cabrito assado - keptas ožiuko kumpis

Pagal šį receptą, kaip ir byloja jo portugališkas pavadinimas, galima kepti pusę ar visą ožiuką - tik pailgės mėsos marinavimo ir kepimo trukmė. 

Ingredientai: (maždaug 4-6 porcijoms, priklausomai nuo kumpio dydžio)

Užpakalinis jauno ožiuko kumpis
2-3 česnako skiltelės
½ a.š. grūstų baltųjų pipirų
Aitriųjų paprikų (pagal skonį)
Druskos (pagal skonį)
½ citrinos sultys
2-3 v.š. alyvuogių aliejaus
1 lauro lapas
~ 150 ml balto vyno
Orkaitėje keptų bulvių (patiekiant)
Nebūtinai: smulkintų petražolių (patiekalui papuošti)
  1. Jeigu norite, iš kumpį įpjaukite išilgai ir išimkite kaulą. Iš grūstų česnakų, baltųjų pipirų, aitriosios paprikos ir druskos sumaišykite maždaug 1-2 v.š. prieskonių mišinio ir juo iš visų pusių įtrinkite mėsą. Tuomet ją daugmaž tolygiai apšlakstykite citrinos sultimis ir alyvuogių aliejumi. Dėkite į dubenį, aromatizuokite lauro lapu, uždenkite (kad mėsa neapdžiūtų) ir laikykite šaltai 1-2 paras, kad mėsa gerai išsimarinuotų.
  2. Orkatę įkaitinkite iki 200ºC. Mėsą sudėkite į kepimo rankovę (ar troškintuvą, ar kepimo skardelę), ant jos supilkite visas dubenyje susikaupusias mėsos sultis ir papildomai palaistykite baltu vynu (jeigu iš kumpio išėmėte kaulą, mėsą prieš kepimą galbūt norėsite surišti).
  3. Paruoštą mėsą dėkite į orkaitę ir kepkite maždaug 2 val., arba kol kumpis bus minkštas. Kadangi oželio kumpis nedidelis, aš maždaug kas 30 min. jį su visa kepimo rankove apverčiu - tada vienodai kepa ir mėsos sultyse troškinasi visas gabalas. Kai mėsos sultys užverda (apytikriai po pusvalandžio nuo kepimo pradžios), orkaitės temperatūrą sumažinu iki 180ºC. Jeigu mėsa rankovėje neapskrunda ir atrodo blyški, pačioje pabaigoje plėvelę galima perkirpti, mėsą palaistyti jos sultimis ir kelioms minutėms įjungti grilį - tik trumpam, 3-5 min., antraip mėsa išsausės.
  4. Išėmę mėsą, bet neišjungę grilio, galite apkepinti ir bulves (jeigu jos prieš tai buvo apvirtos) - atskiroje skardelėje arba tame pačiame inde, kuriame kepė mėsa. Jeigu naudosite indą, kuriame kepė mėsa, iš karto nusemkite didžiąją dalį susidariusio padažo, nes bulvės jį sugers.
  5. Keptą kumpį supjaustykite porcijomis ir tuojau pat tiekite su keptomis bulvėmis ir šviežiomis daržovėmis. Keptą ožkieną gardu pašlakstyti mėsos sultimis. Jeigu norite, patiekalą papuoškite smulkintomis petražolėmis.
Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:
Ana Da Costa Cabral, Cozinha tradicional de Angola, Portugal: Publicações Europa-América, 2005, p. 43. Papildomi šaltiniai čia, čia ir čia.

2017 m. lapkričio 25 d., šeštadienis

Gelteklės su mėsos kukuliais ir bulvėmis



Ši istorija prasidėjo dar ankstyvą pavasarį, kai drauge su sūnumi užbėgau į Žalią stotelę nusipirkti ridikėlių sėklų. Iki tol nerodęs jokio susidomėjimo minėtos parduotuvės asortimentu, tą dieną mano vaikas tiesiog įsistebeilijo į pakelį, vaizduojantį juodas gelteklių šaknis. Mama, - netrukus pareiškė jis, - mes būtinai turime užsiauginti juodų morkų! Paaiškinau jam, kad tai ne morkos, o visai kiti augalai. Bet Tomas nė neketino nusileisti. Gelteklių sėklų mes vis dėlto įsigijome, nors nebuvau numačiusi jų sėti, mat vasarą ruošiausi eksperimentuoti su pūteliais - į geltekles panašiomis daržovėmis. Lysvėse teko rasti vietos abiejų rūšių šaknims, o sūnus ne tik visą vasarą stebėjo, kaip auga jo gelteklės, bet ir padėjo man jas ravėti bei mulčiuoti. Štai kodėl vėlyvą rudenį, kai nuėmėme gelteklių derlių, aš tiesiog privalėjau iš jų paruošti ką nors nekasdieniška. Nusprendžiau, tebūnie tai tradicinis vokiškas gelteklių ir mėsos kukulių troškinys. Pietauti tądien užsuko ir geriausias sūnaus draugas, taigi, patiekalas buvo ragaujamas ir aptariamas labai atsakingai. Tiek mėsos kukulius, tiek geltekles vaikai "užskaitė" jau po pirmųjų kąsnių, o aš džiaugiausi andainykščiu sūnaus atkaklumu ir tuo, jog po ilgokos pertraukos vėl grąžinau į šeimos valgiaraštį šias gardžias daržoves.

Nuotrauka Kristinos

Nežinau, ar daug mano tinklaraščio skaitytojų yra susidūrę su gelteklėmis, arba, kaip jas vadindavo mūsų močiutės, juodšaknėmis. Nors tai maždaug nuo XVI amžiaus auginamos daržovės, nūnai jos priskiriamos senamadiškoms ir retai aptinkamoms. Ar esate matę gelteklių parduotuvėje? Aš nepastebėjau. Ir taip yra ne vien Lietuvoje. Sakoma, kad gelteklės kultivuojamos daugmaž visoje Europoje bei JAV, tačiau mažais kiekiais; šiokias tokias išimtis sudaro tik Belgija, Nyderlandai ir Vokietija, kur gelteklių augintojų ir mėgėjų yra kiek daugiau. Kitose šalyse geltekles augina nebent sodininkai mėgėjai ir smulkūs ūkininkai, jas kaip egzotišką ingredientą į savo meniu mielai įtraukia restoranai, bet stambūs ūkiai ir dideli prekybos centrai, orientuoti į masinį vartotoją, su šiomis daržovėmis reikalų paprastai neturi. Ir nenuostabu. Mat užauginti mėsingas ir lygias gelteklių šaknis - gana ilgai trunkantis ir įgūdžių reikalaujantis darbas, o surasti joms pirkėjų kur kas sudėtingiau negu, tarkime, morkoms ar kopūstams.

Tokia situacija, manyčiau, pirmiausia susiklostė todėl, kad šiuolaikiniai žmonės apie geltekles mažai težino. O jų skonis išties puikus: lengvai salsvas, riešutinis, dažnai lyginamas su artišokų bei baltųjų šparagų skoniu, malonus tiek valgant žalias, tiek termiškai apdorotas. Jeigu geltekles auginate patys, gera žinia ir tai, kad gelteklės nebijo šalčio, todėl jas galima kasti labai vėlyvą rudenį, žiemą ar antrųjų metų ankstyvą pavasarį, tuomet, kai kitų šviežių vietinių daržovių mūsų krašte nedaug. Auginant geltekles sau, daug rūpesčių nėra: šie augalai tvirti ir nereiklūs. Problema, kad kartais jų šaknys išsišakoja į keletą smulkesnių (dėl įvairių priežasčių - pernelyg rūgščios dirvos, netinkamo tręšimo ir pan.) - pardavimui tokios jau netiktų. Na, bet savo reikmėms lengvai nuvalysite bei paruošite ir mažesnes šakneles, tad didelių nuostolių neapturėsite. Dar vienas nepatogumas susijęs su tuo, kad gelteklių šaknys ilgos, trapios, ir dėl to sunkiai iškasamos, jų nepažeidžiant. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad patogiausia geletekles auginti aukštokose, pakeltose lysvėse, purioje žemėje, ir jokiu būdu ne rauti, o iškelti šakėmis pačias ilgiausiais ražais. Antraip, patikėkite, bus labai gaila, kai pusė storiausios šaknies liks kažkur giliai dirvoje. Be to, iškastoji pažeista šaknies dalis bus neatspari gedimui.

Gelteklė (lot. Scorzonera hispanica), dar vadinama juodšakne, ir valgomasis pūtelis (lot. Tragopogon porrifolius). Nuotrauka Kristinos

Ruošiant geltekles maistui, taip pat reikia žinoti porą dalykų. Pirma, pašalinus nuo gelteklių juodą odelę, baltos šaknys ima tiesiog akyse tamsėti. Dėl to gelteklės dažnai verdamos su odele, tik kruopščiai nuplautos, o nulupamos jau termiškai apdorotos. Jas skutant prieš virimą ar kepimą, reikėtų pasiruošti didelį dubenį su citrinos sultimis ar actu parūgštintu vandeniu, į kurį panardintos gelteklės nepraras gražios šviesios spalvos. Beje, lupant ir pjaustant šias daržoves, ypač didesnį jų kiekį, nepamaišytų ir guminės pirštinės, mat lupamos gelteklių šaknys išskiria tirštą "pieną" (panašiai kaip kiaulpienių šaknys), nuo kurio patamsėja rankų oda. Taigi, lupimas - pats nemaloniausias gelteklių paruošimo etapas. Vėliau su šiomis daržovėmis gaminti lengva: jos, panašiai kaip morkos, gali būti smulkinamos įvairiais būdais, ir visais atvejais verdamos ar kepamos gerai išlaiko savo formą bei skonines savybes. Tačiau yra dar vienas dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį: tai gelteklių maistinė sudėtis. Be įvairių vitaminų ir mineralinių medžiagų, gelteklių šaknyse yra inulino, suteikiančio šioms daržovėms malonų salsvą skonį. Dėl to gelteklės ypač tinka diabetikų mitybai, o drauge gali pridaryti šiokių tokių rūpesčių: mat kai kuriems žmonėms nuo inulino gali pūsti pilvą. Todėl pirmą kartą valgantiems geltekles ir nežinantiems, kaip į jas reaguos organizmas, galėčiau rekomenduoti tuos pačius dalykus, kuriuos minėjau įraše apie topinambų sriubą: neprisikirskite gelteklių prieš ilgas keliones, susirinkimus, spektaklius ir pan.

Nuotrauka Kristinos

Paskutinis momentas, kurį derėtų aptarti - tai tam tikra terminologinė painiava, kuro gali kilti, skaitant anglišką literatūrą. Mat angliškai tuo pačiu žodžiu salsify vadinamos ir gelteklės, ir valgomieji pūteliai. Tai iš tiesų išoriškai panašūs augalai, priklausantys tai pačiai astrinių šeimai, bet skirtingoms gentims. Valgomieji pūteliai, lotyniškai vadinami Tragopogon porrifolius, o angliškai salsify, yra kilę iš Viduržemio jūros regiono ir maistui pradėti vartoti kiek anksčiau negu gelteklės. Senesnėje literatūroje šie augalai dažnai vadinami oyster plants, mat, anot žinovų, pūtelių skonis panašus į šviežių austrių skonį. Tačiau palyginti su gelteklėmis, pūtelių šaknys mažesnes, "plaukuotesnės" ir ne tokios saldžios. Kaip tik todėl maždaug XVII amžiuje gelteklės, kilusios iš Ispanijos, nukonkuravo pūtelius ir iš dalies netgi pasisavino jų pavadinimą. Nors dėl botaninių skirtybių gelteklės moksliškai vadinamos visai kitaip (lot. Scorzonera hispanica), angliškai sakoma black salsify, Spanish salsify, o kai kada, ypač populiarioje literatūroje - tiesiog salsify. Taigi, skaitydami receptus, nepatingėkite pasigilinti, apie katrą daržovę konkrečiu atveju kalbama. Pūteliai, beje, iki šiol auginami ir vartojami maistui, tik dar rečiau negu gelteklės, ir tas retumas ko gero yra viena iš priežasčių, kodėl jie be didesnių diskusijų priskiriami delikatesinėms daržovėms.


Na, o apie nuotraukose įamžintą gelteklių ir mėsos kukulių troškinį neturiu daug ką pasakyti. Lyginant su Karaliaučiaus veršienos kukuliais, legendiniais švediškais kukuliais ir daniškais kukuliais kario padaže, šie buvo visai kitokie, bet nė kiek ne prastesni. Įdomu, kad gelteklės šiame troškinyje nėra tik priedas: kai kurie vokiški šaltiniai sako, kad būtent gelteklės turėtų sudaryti didžiąją patiekalo dalį ir griežti pirmuoju smuiku, o mėsos užtektų dėti simboliškai, "dėl kvapo". Kituose receptuose gelteklių ir mėsos kiekis apylygis, bet neaptikau nė vieno, kuriame mėsos būtų daug daugiau negu gelteklių. Ne veltui vokiečiai šį patiekalą vadina gelteklėmis su mėsos kukuliais, o ne mėsos kukuliais su gelteklėmis :) Nors internete galima rasti ne vieną patiekalo variantą, aš rėmiausi knyga, skirta Heseno regioninei virtuvei. Čia nurodyta ir recepto pateikėja - ponia Helga Bachmann iš šiaurinio Heseno. Tad už šiandieninę pietų idėją dėkoju jai ir savo draugei Rūtai, kuri man padovanojo šią knygą, dar kartą primindama, kokia įvairi ir įdomi yra Vokietijos virtuvė. Beje, Hesene gelteklės irgi vadinamos juodšaknėmis - storzeniere, terminu, kilusu iš lotyniško žodžio scorzonera. Šiaip jau vokiškoje literatūroje dažniau sutiksite terminą Schwarzwurzeln, o šis patiekalas bus vadinamas Schwarzwurzeln mit Hackfleischklößchen.

Nuotrauka Kristinos


"Storzeniere" mit Hackfleischklößchen und Salzkartoffeln - gelteklės su mėsos kukuliais ir bulvėmis

Ingredientai: (4 porcijoms)

1 kg šviežių gelteklių šaknų
~ 1 l citrinos sultimis arba actu parūgštinto vandens
2 l vandens (virimui)
1 a.š. druskos
2 v.š. pieno
Kukuliams:
1 sužiedėjusi bandelė (arba maždaug 3 riekelės batono)
1 svogūnas
500 g maltos mėsos (kiaulienos, kiaulienos ir jautienos mišinio arba veršienos)
2 kiaušiniai
Druskos ir juodų pipirų (pagal skonį)
Padažui:
3 v.š. sviesto
250 g grietinės*
Citrinos sulčių (pagal skonį)
Virtų bulvių (patiekiant)
Nebūtinai: smulkintų petražolių (patiekalui papuošti)
  1. Geltekles kruopščiai nuplaukite ir nuskuskite (patariama tą daryti su pirštinėmis). Vos nuskustą šaknį iškart nuplaukite po tekančiu vandeniu ir panardinkite į parūgštintą vandenį. Nudoroję visas geltekles, užvirinkite 2 l vandens, jį pasūdykite ir pagardinkite pienu. Kol vanduo užvirs, geltekles supjaustykite maždaug 4-5 cm ilgio gabaliukais (šiam troškiniui gelteklės visuomet pjaustomos būtent taip). Sudėkite į verdantį vandenį ir virkite 10-15 min., kol gelteklės suminkštės. Tuomet jas išgriebkite, o vandenį, kuriame virė daržovės, pasilikite - jo dar prireiks.
  2. Kol verda gelteklės, paruoškite kukulių masę. Bandelę išmirkykite šiltame vandenyje, nuspauskite ir pertrinkite per sietelį. Susmulkinkite svogūną. Dideliame dubenyje sumaišykite maltą mėsą, pertrintą bandelę, smulkintą svogūną, kiaušinius, druską ir pipirus.
  3. Į prikaistuvį (jei turite, geriau naudoti nelabai aukštą ir platesnį) sudėkite sviestą, įpilkite 2 nedidelius puodelius (iš viso apie 400 ml) gelteklių nuoviro ir užvirinkite. Sudėkite geltekles, o ant/tarp jų dėkite mėsos kukulius - formuokite juos nelabai didelius, apie 3-4 cm skersmens.** Sudėję visus kukulius, ant gana didelės ugnies virkite apie 10 min., tuomet liepsną sumažinkite ir virkite dar 5 minutes. Sudėkite grietinę, jeigu reikia, papildomai pasūdykite, pagardinkite pipirais ir parūgštinkite citrinos sultimis. Kai padažas bus norimo skonio, nukaiskite. Padažo bus gana daug - taip ir turi būti. 
  4. Geltekles su kukuliais ir geru samteliu padažo patiekite tuojau pat su pasūdytame vandenyje išvirtomis bulvėmis. Jeigu norite, papuoškite petražolėmis.
* Originaliame recepte siūloma naudoti 250 g grietinės (vok. saure Sahne) ir 3 v.š. crème fraîche. Kadangi pastarojo produkto Lietuvos parduotuvėse nėra, galite naudot tik grietinę - siūlyčiau kaimišką arba 40% "Dvaro", kuri gražiai ištirps ir nesusitrauks į gabalus kaip liesesnės grietinės. Beje, jeigu nemėgstate grietininių padažų, internete paieškokite kitų šio recepto variantų - padažas šiam patiekalui dažnai gaminamas iš svieste pakepintų miltų ir pieno, atskiesto gelteklių nuoviru.
** Kai kuriuose receptuose mėsos kukulius iš pradžių siūloma apkepinti, o tik tada sudėti į padažą su gelteklėmis. Tokie kukuliai būna tvirtesni ir gražesnės spalvos. Vis dėlto tradiciškiausias ir dažniausia pasitaikantis būdas - į verdantį padažą dėti neapkepintus kukulius.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:
Angela Francisca Endress, Barbara Nickerson, Original Hessisch. The Best Hessian Food, Germany: Hädecke Verlag, 2014, p. 34-35.

2017 m. lapkričio 21 d., antradienis

Elenos pudingas, arba šokoladinis duonos pudingas


Anuomet, kai tėtis su reikalais išvažiuodavo į Vilnių, buvo lyg ir savaime suprantama, jog grįždamas jis parveš nemenką puskepalį juodos duonos - minkštos, saldžiarūgštės, kvepiančios salyklu ir kmynais. Nors Kaune būdavo kepama gera duona, bet dauguma kauniečių itin vertino sostinės - antai mano vyras prisimena, jog Vilniaus duoną namo veždavo ir jo tėtis; esu tikra, jog panašiais prisiminimais galėtų pasidalinti ne vienas šio tinklaraščio skaitytojas. Ilgainiui Vilniaus duona man tapo savotišku atskaitos tašku, vertinant visas kitas juodos duonos rūšis. Taip, kai kada užsimanau grūdėtos duonos (kaip kadaise "Rugelio"), ir tada jos nusiperku arba pati išsikepu kokį kepalėlį. Ir vis dėlto devynis kartus iš dešimties renkuosi juodą duoną, kuri savo skoniu ir tekstūra kiek įmanoma panašesnė į senamadišką, pamėgtą dar vaikystėje. Turbūt mūsų seneliai, paklausti, kas yra tikra lietuviška duona, pirmiausia paminėtų naminę, užminkytą su raugu ir iškeptą krosnyje, bet man - ir greičiausia nemažai daliai mano bendraamžių - tradiciškiausia juoda lietuviška duona pirmiausia asocijuojasi su keptąja sovietmečiu, ta, kuri metų metais karaliavo tėvų namuose, valgyklose ir įvairiose užkandinėse. Retkarčiais nusitverdavau jos riekę ir ir suvalgydavau kaip kokį pyragą - būdavo gardu. Beje, taip pat dabar elgiasi ir mano vaikas, griežtai atsisakydamas ant juodos duonos riekės ką nors užtepti ar uždėti.

Nuotrauka Kristinos

Ko gero ne vienas sakys, kad mūsų vaikystės duona buvo nevertinga, nepraturtinta skaidulomis, sėklomis ir kitokiais gerais priedais. Bet aš pasilieku teisę abejoti. Jeigu pamatytumėte, kaip beatodairiškai šiais laikais tręšiami ir chemikalais purškiami laukai, kuriuose auga javai, saulėgrąžos, linai, iš kurių kuliamos sėmenys ir t.t., galbūt suprastume, kodėl anksčiau beveik nebuvo žmonių, alergiškų duonos gaminiams, o dabar - apstu. Natūralaus glitimo netoleravimas yra tik viena iš priežasčių, daug mažiau viešai kalbama, pavyzdžiui, apie javuose (o per juos - ir mūsų kūnuose) besikaupiančius glifosatus, kurie patenka į grūdus drauge su naujos kartos herbicidais, teoriškai sveikus produktus paversdami lėtai veikiančiais nuodais. Tačiau už šios globalios problemos slypi galingų kompanijų interesai bei ištisa žemės ūkio, pirmiausia nukreipto į pelną, o ne į žmonių sveikatą, politika. Taigi, nepatogūs klausimai dažniausia nejudinami - daug lengviau viską suversti neva netobulam vartotojo organizmui. Tačiau jeigu į maisto problemą žiūrėtume ne taip paviršutiniškai, jeigu nusiimtume rožinius reklamų akinius ir stereotipus, primestus madingų mitybos teorijų (kaip žinia, niekas taip greitai nesikeičia kaip mada), pamatytume, kad kartasi tie sveiki produktai ne tokie ir sveiki. Manyčiau, mūsų vaikystės duona, nors ir be priedų, bet iškepta iš mažiau užterštų miltų, buvo nė kiek ne blogesnė už dabartinę, kurią rekomenduoja dietologai, bet kuri gaminama iš prastesnės kokybės žaliavų. Antraip sakant, rinkdamasi duoną su įvairiomis sėklomis, grūdais, dribsniais ir pan., aš nededu daug vilčių, jog ji bus neabejotinai sveika - greičiausia, kad ne, nes beveik visi jos ingredientai, kaip sakoma, "užauginti ant chemijos". Išvis, rasti kokybiškos duonos iš ekologiškai augintų javų - nelengva misija šiuolaikiniame pasaulyje. Todėl rinkdamasi duoną, jau seniai nebesistengiu aptikti "paties sveikiausio" gaminio - tiesiog teikiu pirmenybę kepiniams, kurių sudėtyje yra kuo mažiau ir kuo tradiciškesnių sudedamųjų dalių, ir kurie man yra paprasčiausia skanūs.

Nuotrauka Kristinos

Diskusija apie duoną įsiplieskė, ragaujant paskutinįjį "Gardėsio" gaminį iš Hero serijos - porcijines tamsias duoneles sportuojantiems. Dvi plonos ir lengvos, viena su kita suvožtos riekelės - tikrai patogus pasirinkimas, kai norite akimirksniu sukomponuoti sumuštinį-suvožtinį. Pati duona rupoka ir pabrėžtinai neutralaus skonio, arba, paprastai sakant, prėska: joje sunku pajusti kokį nors sūrumą, salsvumą ar rūgštumą. Tokią duoną, manau, tiktų valgyti su itin švelniais produktais - kad ir grietinėlės sūriu bei šviežiais agurkais. Ji galėtų būti geras pasirinkimas žmonėms, kenčiantiems nuo rėmens ar kitokių virškinimo sistemos negalavimų. Sportininkams ko gero šios riekelės irgi tiktų: tarkime, kultūristams, kurie "sausinasi" ir vengia bet kokios druskos ar skysčių, trukdančių išryškėti jų muskulatūrai. Žodžiu, technologai, kūrę šį gaminį, aiškiai turėjo galvoje savo tikslines grupes. Na, o aš galiu tik apgailestauti, kad ši duona visiškai ne mano skonio - kaip jau sakiau, padidintu šiuolaikinių kepinių sveikumu aklai tikėti nesu nelinkusi, tuo tarpu nuo senamadiškos, kvapnios, saldžiarūgštės juodos duonos šioji nutolusi per šviesmečius.

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad mano nuomonę palaikė toli gražu ne visi ragavusieji. Pavyzdžiui Inga, duonos degustacijos metu viešėjusi mūsų namuose, tvirtino, kad jai Hero duonelės sportuojantiems netgi labai patinka. Tuo pat metu ji ant riekelių negailėdama tepė kaimišką sviestą ir barstė jį druska :) Aš tą akimirką kažkodėl atsiminiau pasaką apie kirvio košę ir pagalvojau: vis dėlto labai abejoju, kad tą duoną norėtųsi valgyti pasigardžiuojant pačią vieną. Bent jau šiais laikais, kai badas, ačiū Dievui, nežvelgia mums į akis.

Nuotrauka Kristinos

Antra vertus Inga, tepanti ant duonos sviestą ir jį sūdanti, pakišo man idėją, kaip būtų galima gardžiai suvalgyti likusias duonos riekeles: tereikia jas panaudoti kokiam nors ryškaus skonio patiekalui! Tradicinėje lietuvių virtuvėje yra daug valgių iš duonos: sriubų, mišrainių, įvairių kisielių, girų ir netgi tortų. Tik bėda, jog visi šie patiekalai turi būti gaminami su senamadiška, saldžiarūgšte duona, o naujoviška, prėska čia visiškai netinka. Ir tuomet atsiminiau, kad britai kai kuriems savo desertams naudoja švelnaus skonio, tamsią duoną, dažniausia ne ruginę, kaip kad mes, o iškeptą iš pilno grūdo kviečių (angl. brown bread). Porcijinės duonelės visai neblogai atitiko šiuos kriterijus.

Nusprendžiau, kad pagaminsiu Elenos pudingą (angl. Helen's pudding) - duonos desertą, kurio receptą kadaise aptikau Mary Berry knygoje. Esu gaminusi jį daugybę kartų su paprasta juoda lietuviška duona, ir visada labai sėkmingai. Duonos trupiniai, sumaišyti su rudu cukrumi, kakava ir tirpia kava, o tuomet susluoksniuoti su plakta grietinėle, po keleto valandų tampa tiesiog neatpažįstami ir gali būti sėkmingai palaikyti drėgno šokoladinio kekso trupiniais. Šis desertas pagaminamas maždaug per 10 minučių, o jo savikaina kukli, tad nenuostabu, jog Mary Berry gerbėjai tiesiog liaupsina šį saldumyną. Aš, mėgindama išsiaiškinti Elenos pudingo istoriją, aptikau Helen's pudding receptų net XIX a. angliškose kulinarijos knygose, tačiau tai pasirodė esąs visai kitas desertas, be kita ko, keletą valandų verdamas garuose. Na, o šaltas jo variantas, regis, buvo sukurtas ne taip jau seniai - Mary Berry jo receptą gavo 1978 m. iš savo pusseserės Charlotte. Šiuo atveju Helen ko gero buvo moteris, kuri šį pudingą sukūrė ar bent jau dosniai dalinosi jo receptu su draugėmis. Ir vis dėlto man, kad ir nemotyvuotai, norėjosi galvoti apie gražiąją Eleną ir antikinius Trojos karo herojus - o tuo pačiu oriai užbaigti Hero serijos duonos istorijas.

Pabaigai vis dėlto pasakysiu, jog kitą kartą Elenos pudingą vėl gaminsiu su senamadiška juoda duona be priedų - su ja pudingas išeina drėgnesnis, minkštesnis ir vientisesnis negu su rupia, skirta sportininkams ir visai kitam mitybos modeliui. Kaip sakoma, kiekvienam savo :)

Nuotrauka Kristinos


Helen's pudding - Elenos pudingas, arba šokoladinis duonos pudingas

Ingredientai: (6 porcijoms)

125 g šviežios juodos duonos trupinių
90 g rudojo cukraus Demerara
75 g šokoladinio gėrimo (tirpios saldžios kakavos) miltelių
2 v.š. tirpios kavos
450 ml plakamos grietinėlės*
~ 60 g juodo šokolado (pudingui papuošti)
  1. Dubenyje sumaišykite duonos trupinius, cukrų, kakavą ir kavą. Grietinėlę išplakite.
  2. Maždaug pusę plaktos grietinėlės sudėkite į serviravimo taures; stenkitės, kad visose taurėse grietinėlės būtų maždaug tiek pat. Ant grietinėlės suberkite trupinius, irgi paskirstydami juos maždaug po lygiai į kiekvieną taurę. Galiausia ant trupinių sluoksnių viršaus paskleiskite likusią grietinėlę.
  3. Desertą laikykite šaldytuve ne mažiau kaip 6 valandas, o geriausia - per naktį, 8-10 val. ar ilgiau (neskubinkite proceso, iš savo patirtis sakau, kad po 3-4 val. desertas dar būna pusiau sausas ir netinkamas valgymui).
  4. Prieš tiekdami, pudingą papuoškite šokolado drožlėmis. Kad šokoladą būtų lengviau tarkuoti, jį siūloma iš pradžių palaikyti šaldiklyje. Mano mėgstamas būdas - šokolado plytelę pagremžti specialiu įrankiu, skirtu citrusinių vaisių žievelėms nutarkuoti.
* Originaliame recepte siūloma naudoti 300 ml double cream (t.y. labai riebios, 48% arba riebesnės grietinėlės) ir 150 ml single cream (18% pusriebės grietinėlės). Kadangi Lietuvoje double cream prekyboje nėra, naudokite visą kiekį paprastos 35% plakamos grietinėlės, ir gausite daugmaž tą patį efektą.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:
Mary Berry, Klasikinė virtuvė, Vilnius: Alma littera, 2005, p. 486. 
Papildomi šaltiniai čia ir čia.